Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
26
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

KLAJOKLIŠKAS P. BABICKO EKSPONATŲ SUGRĮŽIMAS

Neramus žmogus buvo poetas, prozininkas, publicistas, vertėjas, fotografas, kino operatorius, dailininkas, radijo laidų organizatorius, pedagogas, kraštotyrininkas, muziejininkas, diplomatas Petras Babickas (1903–1991), nes jis deklaravo ir dar vieną savo nuostatą: „Aš beveliju laikytis romėnų principo: keliauti būtina, gyventi – ne.“ Buvo keliautojas iš pašaukimo, išmaišė pusę pasaulio savo noru, o kitą pusę – likimo įnorių gainiojamas. 1944 m. pasitraukė kartu su savo brolio Kazio šeima į Vokietiją, iš ten netrukus į Italiją. Metus pagyvenęs šioje šalyje ir ištyrinėjęs jos kultūrą, 1946 m. pirmą kartą pasiekė Brazilijos krantus, iš ten1948 m. atsidūrė Kanadoje: patyrė sunkią operaciją, manė jau mirsiąs, tad ant atsisveikinimo lapelio užrašė savo šūkį „Lietuva bus laisva!“, tačiau pasveiko, nuvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Kai Amerikoje įleisti šaknų nepavyko, tuomet vėl grįžo Brazilijon ir šioje šalyje nugyveno ilgą gyvenimą, niekada nepriėmęs Brazilijos pilietybės, nes vis ruošėsi grįžti į laisvą Tėvynę, todėl saugojo savo lietuvišką pasą. Tačiau grįžo tik 2006 m. urnoje lengvu pelenu ir atgulė Petrašiūnų kapinėse. Taigi daiktai, priklausę P. Babickui ir 2014 m. sausio pabaigoje atkeliavę į Maironio lietuvių literatūros muziejų, yra patyrę panašių klajonių kaip ir jų šeimininkas.
P. Babickas buvo profesionalus ir nuovokus kraštotyrininkas, netgi muziejininkas, suvokiantis tikrosios muziejininkytės pagrindus. Jis daug vasarų važinėjo vienas dviračiu tarsi į ekspedicijas po Lietuvą, lankėsi pas gyventojus, užrašinėjo tautosaką, dažniausiai įvairius pasakojimus, rinko senas knygas, žurnalus, fotografijas, monetas, paveikslus, audinius, drožinius, skulptūrėles, tautines juostas, gintaro dirbinius ir kitus įvairius etnografinius dalykus bei smulkius buities reikmenis. 1936 m. P. Babickas pasistatė netoli Garliavos prie Jiesios nedidelį namelį ir lyg skruzdėlė po šapelį nešė ir vežė savo brangius radinius, jau buvo įkūręs namų muziejėlį.
1944 m. teko skubiai trauktis į Vakarus. Tačiau P. Babickas nenurimo. Kadangi 1950–1965 m. jis dirbo Lietuvos atstovybėje Rio de Žaneire sekretoriumi, kultūros ir spaudos atašė, tad jo pagrindinis tikslas visada buvo tas pats – kaip įmanoma garsinti Lietuvą ir skelbti, jog Tėvynė yra okupuota. 1955 m. Rio de Žaneire, Dailės mokyklos salėje, buvo surengta gana didelė Lietuviško meno paroda, kuri sulaukė gausaus lankytojų srauto, rengėjų euforijos. Tuomet ir gimė P. Babickui idėja, kad reiktų įkurti Rio de Žaneire pastovų lietuviško meno ir kultūros muziejų. „Toks muziejėlis turėtų neįkainojamos vertės mūsų tėvynės kovoje dėl laisvės...“ (Iš P. Babicko laiško Z. Kolbai, 1955 08 10). Jau turėta 300 eksponatų, pažadėtos patalpos. Tada ir pradėjo P. Babickui ypatingai skaudėti širdį, kad jo sukauptos Lietuvoje vertybės tūno uždarytos Garliavos namelyje. Petras labai troško gauti savo kolekciją ir ją taip pat eksponuoti kuriamame muziejuje.
Iš pradžių įvykiai klostėsi palankiai: geroji sesuo Unė Babickaitė-Graičiūnienė, grįžusi iš Sibiro tremties, supakavo iš Garliavos namelio trylika dėžių ir, kadangi tiesioginis ryšys su Brazilija buvo neįmanomas, 1957–1958 m., sutelkusi visas pastangas, išsiuntė jas į Čikagą kitam broliui Kaziui. Šis įvairiais būdais persiuntė, perdavė per pažįstamus žmones Petrui į Rio de Žaneirą. Svajonė įrengti muziejų atrodė ranka pasiekiama. Tačiau dar kartą viskas pasisuko į priešingą pusę. 1965 m. Lietuvos atstovybę Rio de Žaneire staiga uždarė, valdžia patalpų muziejui nedavė, pats B. Babickas neturėjo nei savo namų, nei turtų, o dar liko ir be darbo. Supratęs, kad muziejaus tikrai nepavyks įkurti, apie 1970 m. jis pradeda rūpintis, ką daryti su jam taip brangiais eksponatais, kuriems netinka nei braziliškas karštis, nei drėgmė, kur aktyvios kirvarpos ir kiti įkyrūs kenkėjai, kur tvyro didžiulė baimė, kad viskas, kas taip nelengvai Tėvynėje sukaupta, čia gali pražūti. Laiške bičiuliui rašė: „likviduoju verkdamas muziejų...“ (1970 10 24). Pirmiausia Petras siunčia laiškus į Balzeko lietuvių kultūros muziejų Čikagoje, siūlo šį tą paimti, tačiau kiek nusivilia ir susierzina, kai už nusiųstą tautinę vėliavą iš muziejaus gauna tik stereotipinę padėką anglų kalba... Tuomet rašo patikimam žmogui, garsiam kraštotyrininkui Broniui Kvikliui, kuris gyvena Čikagoje ir taip pat turi vertingą įvairialypę kultūros kolekciją. Jiedu susirašinėja, tariasi, Babickas randa būdų persiųsti vertingiausius eksponatus, tuo pačiu pasilengvina savo skurdžią buitį, gaudamas piniginę paramą iš B. Kviklio. Nors P. Babickas rašo, jog jam tie daiktai yra tiek brangūs, kad jokia kaina nebūtų per didelė. „Tačiau brazilai sako <...> maždaug šitaip – nieko iš šio pasaulio neišsineši, jei bent tik gyvenimą, kurį išgyvenai, atseit, atsiminimus, malonumus...“ (Iš laiško B. Kvikliui, 1970 09 08). Taip jau vieną kartą pasisvečiavę Čikagoje pas brolį Kazį, iškeliavę į Braziliją, eksponatai vėl grįžta į šį miestą, tik jau į kitus namus. Babickas yra ramus, jis pripažįsta: „Man labai smagu, prieš iškeliaujant pas Praamžių, žinoti, kad tos mano lietuviškos žemės ir sielos atplaišos yra gerose, Tėvynę mylinčiose rankose, jūsų name apsaugotos.“ (Iš laiško B. Kvikliui, 1970 09 08). Ir išties B. Kviklys nelaikė šio rinkinio paslėpto, jis uždėjo etiketes, kad eksponatai yra iš B. Babicko rinkinio, ir eksponavo juos įvairiuose išeivių kultūros renginiuose.
Tačiau 1990 m. B. Kviklys, netgi vieneriais metais aplenkęs P. Babicką, iškeliauja pas Praamžių ir viskas lieka trims Kviklio atžaloms – Rūtai Kviklytei-Kulikauskienei, Danguolei Kviklytei ir Ramunei Kviklytei-Lukienei. Artimieji pasitarę (duktė Ramunė jau mirusi, ją atstovavo jos vyras Vincas Lukas), 2013 m. gruodžio mėnesį, nusprendžia P. Babicko kolekcijos dalį persiųsti į Lietuvą. Jų nuostata tokia: „Pagerbdami Petro Babicko atminimą, suprasdami, kad jo gyvenimo sąlygos privertė su šiuo rinkiniu išsiskirti, norime grąžinti atgal į Lietuvą – į jo namus.“ Ir štai 2014 m. sausio pabaigoje į Maironio lietuvių literatūros muziejų, kuriame jau yra vertingas, įdomus Petro Babicko archyvinis rinkinys, parplukdytas 1995 m. jachta „Laisvė“, atkeliavo du dideli paketai su P. Babicko kolekcijos eksponatais. Tad šioje vietoje būtų galima ir konstatuoti, jog aistringasis keliautojas Babickas panašią lemtį sukūrė ir jį supusiems daiktams. Muziejuose eksponatai turi įvairiausių netikėčiausių istorijų ir legendų, bet gal nedaug yra tokių „keliauninkų.“
Be jau minėtų gintaro karolių, yra du gintariniai rūkymo kandikliai, vienas su emalės inksrustacijomis, taip pat dėželė palaidų gintarų – smulkučių, didesnių, ir net didelis gabalas. Galėtume tikėti, kad Petras, tiek daug keliaudamas Lietuvos pajūriu, dalį jų ir pats galėjo surinkti. Babicką domino įvairūs tautodailės dirbiniai, taip pat ir medžio drožiniai. Yra iš įvairių Lietuvos vietų surinkta keletas medinių skulptūrėlių, kai kurios siekia 19 a. vidurį: „Stacijų šventieji“, „Motina malonės – Marija Karalienė“, „Švč. Mergelė Maloningoji“, „Rūpintojėlis“, „Mergaitė skaito knygą“ ir ypatingai įdomus darbas ant beržo tošies – tapyba „Pieta“. Yra keletas įdomių dėžučių – tabokinių, viena netgi su Vytimi ant dangtelio, apie ją P. Babickas pasakęs – „nuostabus patriotiškumo apsireiškimas“. Aukštaitiško verpimo ratelio miniatiūrinis modelis. Laiške B. Kvikliui jis rašo turįs netgi Lietuvos degtukų, tai štai septynios dėžutės parkeliavo, pilnos, su ivairiaspalvėmis degtukų galvutėmis ir patriotiniais piešinėliais ant dangtelių. Žinoma, atlaikę tokias netikėtas keliones, pasisvečiavę lietuviškam medžiui gana pavojingame Brazilijos klimate, liaudies meno kūriniams reikalinga restauracija.

Daugiau apie parodą „Liaudies menas iš rašytojų rinkinių“ >>

Parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė

Visa galerija
Atgal