Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
27
gegužės
2020

JULIUS KAUPAS (1920–1964)

Parodoje, skirtoje rašytojo, literatūros kritiko, medicinos mokslų daktaro Juliaus Kaupo (1920–1964) 100-osioms gimimo metinėms, per archyvalijas – dokumentus, nuotraukas, laiškus, rankraščius – veriasi jo gyvenimo ir kūrybos kelias. Kaip ir daugelio išeivių rašytojų, taip ir jo gyvenimas turi tris chronologines ribas: 1920–1944 – Nepriklausomoje Lietuvoje; 1944–1950 – Vokietijoje; 1950–1964 – Amerikoje. Kiekvienas laikotarpis – spalvingas, persmelktas kūrybinės aistros ir nenumaldomo troškulio pažinti, pamatyti, pajausti, išgirsti, suprasti ir... „savaip žaisti gyvenimą“. Jis atkakliai siekė mokslo, daug laiko skyrė studijoms Kauno, Tiubingeno, Freiburgo universitetuose, medicinos žinias gilino tęsdamas studijas Amerikoje. Iki pat lemtingos valandos svajojo, ilgėjosi grožio ir gėrio: lankė meno parodas, koncertus, kino filmus, teatrus, skaitė knygas, beatodairiškai mylėjo savo artimuosius ir draugus. Meno mūzos dosniai apdovanojo jį rašytojo bei dailininko talentais. Tačiau jam gyvam esant išėjo tik viena pasakų ir fantastinių istorijų knyga „Daktaras Kripštukas pragare“, 1948 m. Vokietijoje pelniusi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus jaunimo literatūros premiją. Knyga tapo svariu ženklu, įrašiusiu J. Kaupo vardą kaip urbanistinės literatūrinės pasakos pradininką Lietuvos literatūros istorijoje. Jis perprato savo gimtojo miesto pulsą, jautė gyvenimo ritmą. Beveik kiekvienoje pasakoje veiksmas plėtojamas Kauno senamiesčio gatvelėse, mistikos persmelktuose namuose, Kauno Rotušėje, Katedroje, Žaliojoje vaistinėje, Karmelitų bažnyčioje, paslaptingame Ąžuolyne, Pelėdų kalne, Laisvės alėjoje. Kai kurie kritikai šias pasakas priskiria vaikų literatūrai, tačiau pats autorius teigė: „Daktaras Kripštukas pragare“ nėra jokia vaikiška literatūra. <...> Aš savo pasakas pirmoje eilėje skiriau suaugusiems žmonėms, savo draugams. Tai nėra vaikiška knyga, ir tik dėl to, turbūt, ją smalsūs vaikai skaito, kad joje pilna keisčiausių nuotykių, nors jauniesiems skaitytojams simbolinė knygos prasmė paaiškės tik suaugus“.
J. Kaupas gimė kovo 6 d. Laikinojoje sostinėje – Kaune, brendo ir augo pačiu įstabiausiu Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, kuomet kultūrinis-literatūrinis gyvenimas buvo pačiame žydėjime. J. Kaupo tėvas, taip pat Julius, finansininkas, baigęs mokslus Amerikoje, grįžęs į Lietuvą tapo Steigiamojo Seimo nariu, entuziastingai įsitraukė į Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Abu su žmona Emilija Gedgaudaite, gyvenę ir pažinę Amerikos bei Europos kultūrą, siekė, kad ir jų trys vaikai – Julius, Algis ir Birutė – gautų visavertį išsilavinimą. Namuose, Putvinskio gatvėje Kaune turėjo sukaupę vertingą knygų kolekciją įvairiomis kalbomis, prenumeravo spaudą, net ir iš Amerikos. Vaikai buvo pratinami prie skaitymo.   
J. Kaupas mokėsi prestižinėje Jėzuitų gimnazijoje, kuri garsėjo ir laisvalaikio praleidimui sukurta kino sale, gamtos muziejumi; buvo rengiamos ne tik sporto varžybos, bet ir literatūros vakarai, statomi vaidinimai. Vienas iš režisierių, su kuriuo J. Kaupas susipažino, o vėliau ir susibičiuliavo buvo A. Škėma. 1936 m. J. Kaupas parašė dviejų veiksmų komediją – „Aš Jums parodysiu“, o kiek vėliau, vyresnėje klasėje, surašė savo nuotykingus įspūdžius iš kelionės į Klaipėdą. Tai buvo pirmieji literatūriniai bandymai. Parodoje matome nuotraukas su bendramoksliais, 7 kl. baigimo pažymėjimą. Ekspresyvus būdas, laki fantazija, jo galvoje pagimdydavo tūkstančius prasimanymų, todėl save vadino „Kalnų gatvės padauža“. Parodoje eksponuojami rankraščiai byloja apie gimnazisto „veikla“: kartu su Leonu Narbutu, Kęstučiu Čerkeliūnu, Dievainiu Galaune, Jonu Jakimavičium-Gediminu Jokimaičiu, Viktoru Gulmanu, Leonu Lesevičium-Petrausku įkūrė draugiją moksleiviams inteligentams remti – „DIMR“. Vėliau K. Čerkeliūnas atsimimuose rašė: „jis prisaikdino bendraklasį L. Narbutą parašyti novelę pagal draugijos inicialus – „Du iš mūsų rūko“. Draugijos įstatuose buvo deklaruojama demokratinė nuotaika, pavyzdžiui: „kiemsargiai turėjo tokias pat teises kaip ir direktoriai. O garbės nariai buvo tie, kurie pasižadėdavo garbės žodžiu sumokėti nario mokestį.“ Draugija leido laikraštėlį, net buvo sumanyta parengti knygą. Parodoje matome draugijos posėdžio protokolą. Įdomūs, primarginti J. Kaupo rankraščiai su nuotaikingomis iliustracijomis. Dailė buvo itin artima jo dvasiai: piešė plakatus, o vasaromis, sėdęs ant dviračio, aplankydavo gražiausias Lietuvos vietas, škicuodamas įsimintinus vaizdus. Gimnazistai rengdavo įvairias programas, vadintas „Akademijomis.“ Parodoje matome kvietimą į renginį. Sėkmingai baigęs gimnaziją J. Kaupas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Studijas pertraukė atlikdamas karinę tarnybą prezidento Antano Smetonos karininkų mokykloje. Parodoje matome unikalią aspirantų nuotrauką, joje ir J. Kaupas, K. Bradūnas, P. Jurkus ir kt. Grįžęs į universitetą, jis įsitraukė į humanitarų studentų gyvenimą. Artimai susibičiuliavo su poetu Henriku Nagiu, lankėsi jo namuose, susipažino ir susibičiuliavo su jo seserimi, būsima poete Liūne Sutema. Abu jaunuoliai kūrė, rašė ir spausdino savo kūrybą spaudoje, puoselėjo viltį kurti grožį, rašyti, abu ilgėjosi nepažintų kraštų. H. Nagys taikliai charakterizavo draugą: „manau, kad jis vienintelis iš mūsų ne tik svajojo būti, bet ir buvo Tomas Nipernadis, Gesta Berlingas ir Augustinas Molnas“. J. Kaupas dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą. Vokietmečiu rengė literatūros vakarus ir savo artimos draugės Dalios Galaunytės tėvų namuose. 1942 m. debiutavo žurnale „Žiburėlis“ su pasakomis „Senų laikų padavimas apie Stirniuką“, „Vytautas ir musė“. 1943 m. sulaukė pirmojo įvertinimo – žurnalas „Savaitė“ skyrė premiją už novelę „Banknotas“; tais pačiais metais buvo įtrauktas į almanachą „Kas girdėti kalnuose“. Parodoje galite pamatyti ankstyvuosius J. Kaupo rankraščius.
1944 m. pasitraukė į Vakarus. Medicinos mokėsi Tiubingeno universitete, Freiburgo universitete studijavo filosofiją. Lankė K. V. Jonyno įkurtą „Meno ir Amatų mokyklą“. Jis lavino ranką piešdamas peizažus, tačiau jo nuotykinga prigimtis siekė atlikti ir kitokio pobūdžio „praktiką“: valiūkiškais velniukais išdekoravo namo, kuriame gyveno, sienas ir net lubas. J. Kaupas aktyviai įsitraukė į studentišką gyvenimą – dalyvavo „Šviesos“ organizacijoje, redagavo to paties pavadinimo žurnalą. Bendradarbiavo „Aiduose“, „Tremtinių mokykloje“; „Žiburiuose“. Kartu su savo artimais draugais H. Nagiu ir A. Nyka-Niliūnu dalyvavo Lietuvos rašytojų tremtyje įkurtos draugijos suvažiavimuose. Parodoje matome jo mokslų baigimo diplomus, nuotraukas iš II suvažiavimo Augsburge. Vokietijoje debiutavo pasakų knyga „Daktaras Kripštukas pragare“. Parodoje matome šią knygą su jautriomis dedikacijomis artimiems draugams – Liūnei Sutemai ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. Vokietijoje vedė savo išrinktąją Dalią Galaunytę.
1950 m. su žmona Dalia ir sūnumi Algiu atvyko į Ameriką. Gilino žinias psichiatrijos srityje, dėstė neurologiją gailestingųjų seserų kursuose Altone. Parodoje matome įvairius dokumentus: studijų, interno praktikos atlikimo pažymėjimus, įvairius diplomus. J. Kaupas skubėjo gyventi, ramiai priimdavo gyvenimo iššūkius. Dėl nuolatinės įtampos ir sunkių gyvenimo sąlygų susirgo cukriniu diabetu. Darbas ir rūpesčiai pasiglemždavo daug laiko, tačiau jis tikėjo, kad „žmogus pasieks visa tai, ko tik išdrįs ilgėtis“. O ilgėjosi jis palaimingų kūrybos valandų, ilgainiui suderino „ligų istorijų rašymą“ ir savo raštus. Aktyviai bendradarbiavo „Literatūros lankuose“, „Aiduose“, „Drauge“, „Naujienose“, „Dirvoje“, „Lietuvių Dienose“ ir kt., siųsdamas literatūros kritikos straipsnius, knygų recenzijas, grožinės kūrybos fragmentus. Literatūrinius straipsnius pasirašydavo slapyvardžiu Coppelijus (šį vardą pasiskolino iš pamėgto autoriaus E. T. A. Hoffmano fantastinės apysakos „Der Sandmann“ („Smėlio žmogus“). Pasirašinėjo ir kitų pamėgtų herojų vardais – Tomas Sojeris, Don Kichotas, Tomas Nipernadis, Didysis Molnas. Vertindamas kūrinius, kėlė aukštus meninius reikalavimus: ieškojo išsvajoto gėrio ir grožio, troško paslaptingo ilgesio, be kurio neįsivaizdavo gyvenimo. Amerikoje J. Kaupas rašė noveles, jų centrine ašimi tapo idealisto, absurdiškos monotonijos prislėgto žmogaus gyvenimas. Autorius su psichologine įžvalga bandė spręsti gyvenimo problemas, gilinosi į žmogaus vidinį pasaulį. Netradiciškai sprendė moralės klausimus, suaugusiųjų pasaulio problemas pateikdamas per naivaus vaiko, romantiko idealisto ar seno žmogaus pasaulėjautą. Į viską žvelgė vaikiškai skaidriu žvilgsniu. J. Kaupas rašė: „Kiekviename žmoguje slypi karališka, vienkartinė ir nepakartojama dieviška prigimtis. Ją reikia atidengti.“ Novelėse bandė atskleisti tą karališką prigimtį. J. Kaupui buvo sunku gyventi „įsispraudus“ į griežtus rėmus, negalėjo paisyti „griežtų įstatymų“, biurokratinių varžtų: visa tai jį žeidė ir skaudino. Jam buvo gaila žmonių, kuriems „kepta žąsis... neabejotinai vertesnė, negu laimės ilgesys, verčiąs kurti, ieškoti ir kentėti...“ Parodoje matome J. Kaupo straipsnių ir kūrybinių fragmentų rankraščius, o nuotraukose jis užfiksuotas su A. Nyka-Niliūnu, Liūne Sutema ir jos vyru Mariumi Katiliškiu ir kt.
J. Kaupo svajonė – parengti ir išleisti novelių rinkinį „Saulėgrąžos mėnulio šviesoje“, neišsipildė. 1964 m. kovo 1 d., atvykęs į Čikagą aplankyti draugų, ištiktas priepuolio mirė poeto A. Mackaus namuose.
J. Kaupo jubiliejus skatina dar kartą prisiliesti prie šio charizmatiško žmogaus gyvenimo. A. Nyka-Niliūnas rašė: „Jo pasaulėžiūriniame komplekse pagrindinį toną sudaro idealistinė pažiūra į gyvenimą ir jo apraiškas. Jis čia savotiškas Don Kichoto mokinys. Jis tiki daug kuo, kuo sumaterialėję žmonės nebetiki. Jie dargi pašiepia tikintįjį. Jiems Arlekino kova, aišku, beprasmė; tik Kaupui ji prasminga ir būtina. Toks idealizmas yra bendriausia ir vertingiausia jo pasakų idėja.“ 
J. Kaupas – kūrėjas, idealistas, svajotojas, kovotojas, grindęs savo gyvenimą pasakomis, nes „jose nėra nei krislo melo“...
                                         
Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Visa galerija
Atgal