Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
15
spalio
2019

JONAS STRIELKŪNAS (1939–2010)

Šiais metais Lietuvoje minimas poeto, vertėjo Jono Strielkūno 80-metis. Maironio lietuvių literatūros muziejuje kovo–gegužės mėnesiais veikė paroda Žemė buvo šviesi, skirta šiai datai paminėti. Parodoje buvo rodoma daugiau nei du šimtai eksponatų, kurie, nors ir paviršutiniškai bei fragmentiškai, bet atspindėjo ir iliustravo poeto gyvenimą ir kūrybinį palikimą. Daugiau kaip pusė visų eksponatų savo laiku buvo padovanoti muziejui poeto žmonos Janinos Strielkūnienės arba paskolinti šiai konkrečiai parodai. Be geranoriškos J. Strielkūnienės pagalbos šios parodos būtų buvę neįmanoma surengti. Kovo 28 d. muziejuje įvyko ir poeto atminimui skirtas vakaras, kuriame savo mintimis ir prisiminimais apie poetą dalijosi literatūrologas Valentinas Sventickas, muziejininkai Alfas Pakėnas ir Edmundas Kazlauskas, poeziją skaitė aktorė Olita Dautartaitė. Kartu su visais tą vakarą buvo ir J. Strielkūno artimieji: žmona Janina Strielkūnienė, sūnus Rimvydas Strielkūnas. Ši virtuali parodėlė yra dar vienas – jau paskutinis J. Strielkūno 80-mečio paminėjimo Maironio muziejuje akcentas. Jai atrinkti eksponatai saugomi muziejaus fonduose.
J. Strielkūnas išliks mūsų atmintyje ir literatūros istorijoje kaip paskutinis įžymus neoromantinės ir tradicinės poezijos atstovas. Turbūt geriausiai savo kūrybą apibūdino pats poetas eilėraštyje Post scriptum: Iš vasaros rožių, iš rudenio purvo, / Iš pirmojo žiedo skaisčiausios šalies, / Iš speigo, kuris kaip degtinė nupurto, / Iš džiaugsmo beribio, kančios didelės, // Iš kūdikio juoko, iš kosulio sauso, / Iš mirkstančio javo, iš miestų grūsties / Aš kūriau eiles ir nė sykio neklausiau / Nei savo, nei jų būsimosios lemties. J. Strielkūno kūryba, dar jam gyvam esant, buvo įvertinta visomis svarbiausiomis Lietuvos literatūrinėmis premijomis. Svarbiausią iš jų – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardą – poetas gavo 1996 metais. Poeto kūryba populiari ir tarp paprastų žmonių – daugelis mūsų dainuoja poeto žodžiams sukurtas dainas net nežinodami, kas žodžių autorius, ir manydami, kad tai autentiškos lietuvių liaudies dainos. Kita vertus, šiuolaikiniai poetai tokio tipo eilių daugiau neberašo – rimuotos eilės ir nemadingos, ir, jas sukurti, turbūt reikia daugiau įgimto talento. Galbūt esminę savo kūrybinę nuostatą J. Strielkūnas išsakė šiuo dvieiliu: O aš, naivuolis, seną gryčią / ir Dantės kosmosą sujungt bandau.
Poeto biografija stebėtinai paprasta ir negausi įvykių: J. Strielkūnas (1939 m. kovo 6 d., krikštytas kovo 16 d. Putauskuose, Vabalninko valsčius, Biržų apskritis – 2010 m. gegužės 9 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, vertėjas, publicistas. 1957 m. baigė Biržų raj. Vabalninko vidurinę mokyklą. Buvo įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą, kurio nebaigė. 1957–1960 m. dirbo Vabalninko laikraščio redakcijoje, vėliau – „Panevėžio tiesos“, 1967–1978 m. laikraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. Nuo 1978 m. pagrindinis užsiėmimas – vertimai iš rusų, anglų, latvių, rumunų ir kitų kalbų. Savaime suprantama, už šių negausių biografijos faktų slypėjo intensyvus vidinis žmogaus ir kūrėjo gyvenimas, apie kurį mes nedaug žinome – tik iš jo eilių ir retų bei santūrių pasisakymų spaudoje ir duodant interviu. Realųjį pasaulį tereikia iškęsti. Apie jį nereikia net per daug galvoti, svarbu – išlaikyti antrinį dvasinį pasaulį, ypač kūrėjui. Kad išliktum savimi, kad nepasiduotum, kad nepradėtum parsidavinėti. Išsaugoti kažką pirminio (Iš knygos V. Daujotytė. Gyvenimas prie turgaus. P. 177) – taip apie savo požiūrį į išorinio gyvenimo ir vidinio pasaulio santykį kalbėjo pats poetas. Muziejaus fonduose saugomos visos jo išleistos poezijos knygos ir, žinoma, svarbiausia ir vertingiausia jo kūrybinio palikimo dalis – rankraščiai, kurių sukaupta labai daug – pradedant paauglystės metų pirmaisiais kūrybiniais bandymais plonuose mokykliniuose sąsiuviniuose bei pavieniuose lapuose ir baigiant storais, smulkiu, sunkiai įskaitomu braižu užpildytais brandaus poeto eilių sąsiuviniais. Poetas taip apibūdina savo eilių rašymo techniką: Man reikia impulso. Dažniausiai taip kaip valgyti įsinori rašyti. Staiga užeina ir rašai automatiškai. Mano geriausi eilėraščiai – tie, kuriuos staigiai parašiau, lyg kas diktuotų. Trumpučiai aštuoneiliai, tokie vienu atsikvėpimu. Savo eilėraščius rašau ant paprastų lapų, kai naftos bazėje dirbau, rašiau ant benzino kvitų, arba į sąsiuvinį rašau, ten juodraščiai, pribraukyta, pats neperskaitau kartais, o paskui perrašau į knygutę, kad nepamesčiau. (Iš knygos V. Daujotytė. Gyvenimas prie turgaus. P. 131) Asmeninį savo gyvenimą poetas brangino ir saugojo nuo pašalinių akių. Kiek plačiau jis yra spaudoje rašęs tik apie savo vaikystę, tėvus ir pirmuosius gyvenimo Vilniuje metus. Visi, kurie jį pažinojo, akcentuoja poeto kuklumą, paprastą ir nuoširdų bendravimą su aplinkiniais. Literatūrologas V. Sventickas taip charakterizuoja J. Strielkūną: „Jis yra savas, toks, kaip visi – štai eina pakrypuodamas, kažko susirūpinęs (bet gali bemat nusijuokti), ant pilvuko prasiskyrusiais marškiniais, štai gurkšnoja negarsiai pašūkaliodamas su jaunais poetais, išmokusiais jo „Borcheso planetą“, štai gaudo korektūros klaidas sumontuotame savaitraščio puslapyje (turi taiklią jų medžioklio akį), štai nesiskutęs liūdnas traukia paryčiu per Kalvarijų turgų ieškoti atgaivos. Visiems jis mielas, be ceremonijų kalbinamas, iškilnūs literatūros puikuoliai lydi jį geraširdišku atlaidžiu žvilgsniu... Jis patinka skaitytojams (tai retas atvejis, kai grynoji lyrika turi populiarumo kibirkštėlę). Jam palanki kritika. Jis iš karto prisimenamas, kai kalbama apie eilėraščio paslaptis – poetiškumą, paprastumo stebuklą, lakoniškos išraiškos imlumą, melodijos galią.“
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas.

 

Visa galerija
Atgal