Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„JIEMS – TIK SEPTYNIASDEŠIMT...“

 JIEMS ŠIEMET – TIK SEPTYNIASDEŠIMT

Tokias parodas ruošti nėra lengva. Pirmiausiai dėl to, kad visų keturių autorių su šiuo gyvenimu jau niekas nebesieja – Anapilin išėjo per anksti, nespėję įgyvendinti žmogiškųjų troškimų ir kūrybinių planų. Antra – veik neįmanoma parodoje atskleisti ir perteikti žmogaus, kūrėjo gyvenimo – margo, sudėtingo, sunkaus ir įdomaus. Kad ir kaip besistengtum...
Marytė Kontrimaitė – poetė, vertėja, publicistė, Stasio Lozoraičio premijos laureatė, Armėnijos mokslų akademijos garbės daktarė. Jai skirtoje parodos dalyje keletas svarbesnių gyvenimo fragmentų. Vinjetė ženklina mokslo metus (1965–1970) Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Treji metai Armėnijoje: 1971–1973 m. Jerevano universitete ji mokėsi armėnų kalbos, studijavo šios šalies literatūrą, domėjosi istorija, nacionaline kultūra. To laikotarpio – dvi nedidelės mėgėjiškos juodai baltos nuotraukėlės: vienoje ji su vyru Ruslanu Arutiunianu ir dukrele Vega, nusifotografavę jau Vilniuje 1974 m., kitoje – nuplieksta kaitrios Armėnijos saulės su kiek paaugusia Vega, Diližane (1975 m. rugpjūtis). Tai kone visi jos jaunystės ir asmeninio gyvenimo momentai...
Įsimintina Sąjūdžio kūrimosi pradžia – 1988–1989 m. Labai veikli, energinga ir pareiginga ekstravertė Kontrimaitė stengėsi dalyvauti kiekviename mitinge. Efektinga, komentarų nereikalaujanti nuotrauka: Sąjūdžio mitingas Vingio parke – priekyje Marytė Kontrimaitė, fotografuota Vilniuje 1989 m. Tuo tarpu spalvotose Z. Baltrušio nuotraukose netikėtai atsiveria poetės savastis, paprasta, tyli, nepadailinta. Tos nuotraukos – svarbus laikotarpis, kai M. Kontrimaitė, nors sunkiai sirgdama, galėjo dirbti, kurti, išleido svarbiausią savo eilių knygą „Palei pat gyvenimą“...
Tarsi „už kadro“ vaikystė – tremties metai Irkutsko srityje. Taip pat su Armėnija susijusi M. Kontrimaitės veikla: pagalba nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo, darbas ruošiant referendumą dėl šalies nepriklausomybės, o kur dar Kalnų Karabachas, Sumgaitas… Tarsi „už kadro“ lieka ir jos darbai Lietuvoje: dirbo Radijo ir televizijos komisijoje, buvo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narė, 1999–2002 m. dirbo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėja kultūrai ir žiniasklaidai. Buvo Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narė, Lietuvos ir Armėnijos draugijos pirmininkė... Mirė Kontrimaitė 2016 m. pavasarį. Liko neįgyvendinta idėja išnagrinėti armėnų ir lietuvių poezijos vidinės struktūros muzikalumą, išversti armėnų epą „Sasūno pakvaišėliai“, parašyti romaną apie Kilikiją – XII–XIV a. Armėnijos, nepriklausomos valstybės, valdovę. Liko neįgyvendinta svajonė padėti užaugti anūkams...
Tikriausiai visiškai kitoks nei Marytė Kontrimaitė, pažinojusiųjų atmintyje išliko prozininkas Antanas Ramonas. Ramus intravertas, melancholiškas pasaulio stebėtojas – tiems, kuriems jo neteko pažinti, tik skaityti kūrybą. Parodoje – tėviškės vaizdas Kurmių kaime, Klaipėdos r., keletas kuklių vaikystės nuotraukų su tėvais, broliu Regimantu, su klasės draugais. Yra Dalios ir Antano Ramonų vestuvių nuotrauka, fotografuota 1976 m. lapkričio 11 dieną.Yra kelios išraiškingos portretinės fotografijos, viena su sūnumi Karoliu Katedros aikštėje (fotografavo J. Grikienis). Amžinybėn nuėję metai užglaisto didumą asmenybės bruožų, tačiau lieka kūryba. Rašytojo debiutas – apsakymų rinkinys „Šiaurės vėjas“ (1984), apdovanotas A. Jonyno premija, antroji knyga „Lapkričio saulė“ (1989) pelnė Žemaitės premiją. Didžiausio pripažinimo prozininkas sulaukė 1991 m., išėjus apysakai „Balti praėjusios vasaros debesys“. Ramonas mirė 1993 m., o 1997 m. išėjo rinktinė „Ramybės kalva“. Joje – paskutiniais gyvenimo metais rašytos esė, „piešiniai plunksna“, apsakymai, apysakos „Balti praėjusios vasaros debesys“ ir „Mikelis“, taip pat Dalios Ramonienės parengta bibliografija. Ši knyga kritikų vertinama kaip viena ryškiausių antipostmoderno kūrinių. 2007 m. išleista rinktinė „Vasario upės“, joje sudėti ne tik geriausi, bet ir niekur nespausdinti rašytojo kūriniai. Visos minėtos Antano Ramono knygos –parodoje.
Petras Dirgėla – Lietuvos prozininkas, eseistas, istorinio, istoriosofinio romano kūrėjas, lietuviško epo autorius. Rašytojo darbai išversti ir skaitomi 10 kalbų. Dirbo įvairiose redakcijose, Lietuvos kino studijoje. Su broliu Povilu 1971–1980 metais išleido 7 prozos knygas. Nuo 1982 iki 2008 m. išėjo 16 prozos ir esė knygų. Jis – Simono Daukanto premijos, „Varpų“ literatūrinės premijos, Vyriausybės meno premijos, Lietuvos rašytojų sąjungos premijos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Antano Vaičiulaičio premijos laureatas. Taip trimis keturiais sakiniais būtų galima apibrėžti bene svarbiausius rašytojo gyvenimo dalykus. Jam skirtoje parodos dalyje kone visos svarbiausios knygos: romanai „Šalavijų kalnas“, „Pogodalis“, „Šermenų vynas“, „Kūlgrinda“, novelių apysaka „Mažas vaikelis su senelio lazda“, taip pat stambieji kūriniai „Karalystė: žemės keleivių epas“ (4 knygos), romanai „Ceremonijų knygos“, „Vilties pilnųjų knygos“, „Alibi knygos“, „Arklių romansai“, novelių knyga „Jauno faraono vynuogynuose“ – paskutinė, 2008 m. išleista rašytojo knyga. Tačiau parodoje Dirgėla – ne tik rašytojas. Meninėse R. Rakausko nuotraukose (nufotografuotas žydinčių medžių fone tėviškėje, Žvaginiuose, Klaipėdos r., su tėvais ir broliu laukuose, kur kažkada stovėjo gimtieji namai, su sūnumis Titu ir Kipru pas senelį Gargžduose) skleidžiasi įdomios, originalios ir netikėtos jo asmenybės pusės... Ne mažiau įdomios, raiškios ir informatyvios Z. Baltrušio nuotraukos. Jose 2005–2009 m. vykusių Lietuvos rašytojų suvažiavimų akimirkos. Nuotraukose Dirgėla su J. Apučiu, V. Martinkum, D. Mušinsku, J. Liniausku, gražiai graudi nuotrauka su senu jaunystės draugu R. Šaveliu... Nuoseklios chronologijos parodoje nėra, nes paties rašytojo žodžiais tariant, „...nėra nieko palaido, yra ryšiai, asociacijos, jungtys, tolimi, artimi dalykai. Jei nejauti, kad susiję, tai tavo bėda...“
Jurgio Kunčino pristatinėti nereikia. Kas nežino jo romano „Tūla“? „Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų...“ (Jurgis Kunčinas. „Tūla“). Ši ir kitos rašytojo knygos – parodoje.                
Kunčinui skirtoje parodos dalyje šiek tiek chronologijos – jaunystės metai Alytuje: nuotraukose su tėvais ir močiutėmis, vėliau su sūnumis Pauliumi ir Viliumi, o smagiose R. Rakausko nuotraukose – impozantiškas šelmis. „Jurgis buvo atraktyvus ekscentriškas šelmis. Žavi jo šypsena, gyva kalba greit užkariaudavo ir nepataisomų parūgėlių simpatijas. Be to, jo sugebėjimas sudominti, nuosekliai pasakoti ir argumentuoti dažną priversdavo suklusti ir įdėmiau klausytis. Jurgis turėjo fenomenalią atmintį. Jis prisimindavo ne tik žmones, jų vardus ir pavardes, bet ir įvykius, datas, gatves...“ – taip apie Kunčiną yra pasakojęs vaikystės draugas kompozitorius ir dainininkas Alvydas Jegelevičius.
Linksmą, raiškų, nepailstantį pasakotoją Jurgį Kunčiną prisimena visi, kuriems nors kartą teko jį matyti Poetinio Druskininkų rudens šventės metu. Naktiniai skaitymai kavinėje „Širdelė”, pasisėdėjimai ir pokalbiai su draugais, pažįstamais bei nepažįstamais. Šventės momentai – Zenono Baltrušio nuotraukose.
Jurgio Kunčino namas Vilniuje, Žvėryne, S. Moniuškos g., kuklus ir paprastas. Tačiau tai – „istorinis“ namas, priklausęs Rašytojų sąjungai. Čia grįžęs iš tremties Altajuje gyveno poetas Jonas Graičiūnas, po jo – Juozas Erlickas... Mielose, šiltose nuotraukose Rasa ir Jurgis Kunčinai tų namų kieme ar virtuvėje, prie stalelio geria kavą... Visa šeima kieme: Rasa Kunčinienė, Jurgis Kunčinas, Karolina Kunčinaitė (Jurgio dukra), Larisa Kunčinienė (mama). Fotografavo Paulius Kunčinas apie 1997 m.
Tuose namuose Jurgis turėjo savo kambarį, visai nediduką, savo stalą, savo langą (prie lango rašytojo darbo vieta), savo labai tvarkingas knygų lentynas, nedidelę kanapą prigulti ir savo sieną – bene įdomiausią retenybę muziejine kalba kalbant. Ant tos sienos kabino įvairius gyvenimo mažmožius: kasdienius smulkius buities daiktelius, įvairius švenčių atributus – vėliavėles, šūkius, iškabas, ikonėles, paveikslėlius, apdovanojimus. Čia skleisdavosi jų originalumas, atsiverdavo nauja netikėta prasmė... Visa tai – parodoje.
Mirė Jurgis Kunčinas 2002 m. Liko nebaigto romano rankraštis, neparašyti apsakymai. Liko tada vos dvejų metukų sūnus Pranciškus Emilis ...
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio
 
 
 
 
          
 
 
 


 
Visa galerija
Atgal