Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
lapkričio
2018

JANINAI DEGUTYTEI – 90

Poetė J. Degutytė gimė 1928-ųjų liepą Kauno priemiestyje, Šančiuose. Gimiau aš liepos 8 d. (kūmai sumaišė, įrašė 6)“. Liepa. Dobilų lauke lyg neregimos dūzgia kamanės. / Griaustiniais nužertos dienos dvelkia aguonų aistra. / Aš kadais atėjau liepoj į šitą žemę – / Kasvakar netekti saulės ir kasryt susitikt su aušra. / Aš atėjau aiškiaregės akim aprėpti pasaulį / Ir slinkt apgraibom kaip aklai, atsidaužiant į akmenio sienas. / Kad pagirdytų ledu ir ugnim neišsenkantis miško šaltinis. Tai J. Degutytės eilėraščio „Atėjau“ pirmoji strofa. Eilėraštis parašytas 1965-aisiais.
Janinos tėvai susipažino labai romantiškai. Tėvas Stasys Degutis, aukštosios technikos mokyklos studentas, ieškojo buto Šančių priemiestyje VI Kranto gatvelėje, susitiko čia juodaplaukę mėlynakę merginą. Tėvui tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio (beje, pirmoji meilė). Motinai – patiko mokytas, išsiskiriantis iš kitų ir pasirinkęs ją... Gal Dievas ją aplenkė, dalindamas meilę – ji nieko gyvenime nemylėjo (tą iš jos lūpų nuolat girdėjau). Net savo vaiko...
Motinos tema J.Degutytei pati skaudžiausia. Apie ją sunkiausia kalbėti, rašyti. Motina gerdavo iki sąmonės netekimo, gerdavo viena. Prišliauždavo prie mergaitės ir žnaibydavo ją. Janina rašo, kad labiausiai to bijojo. Kaip maro. Man atrodė, kad prišliaužia ne motina, o kažkas, paverstas gyvate. Baimė kankino Janiną beveik 40 metų... O aš nešiodavau portfelį su vyno buteliais – dienom ir naktim (naktim eidavau į stoties bufetą), žiemą ir vasarą, sveika ir karščiuojanti. Apie savo vaikystę, kuri baigėsi, vos tik prasidėjusi, J. Degutytė rašė knygoje „Atsakymai“. Motina gėrė, grasino Janinai, kad ši nieko nepasakotų tėvui, senelei, kuri ilgai žiūrėdavo Janinai į akis ir viską suprasdavo. Kai parduotuvės būdavo uždarytos, eidavau vyno pas vieną žydą krautuvininką į namus – per juodąjį įėjimą. Jei reikdavo alaus – eidavau į barą: naktį, apie 12-tą, pilna vyrų, kur man buvo labai gėda eiti ir laukti, kol pripildys iš kranelio putojančio alaus. Eilėraštyje „Upė“ poetė rašė: <...> O gal tau buvo skirta ateiti, / kad pažydusia kančia paženklintum mano kaktą?.. Iš tavęs – per tave – gyvybę paėmiau / kaip ugnies dovaną – prosenių / nepažįstamų. / O tau liko tamsus ratas. Motinos atminimui skirtas J. Degutytės eilėraščių ciklas „Anapus vilties“.
Brangiausi Janinos žmonės – tėvas ir senelė. Visą gyvenimą ji atsiminė senelės kriaušes (didžiules, kvapnias, atsikandus varvėdavo į delnus), vyšnių uogienę ir morkų pyragą, kokio niekada daugiau nesu valgiusi. Ar tas pyragas kvepėjo senele, ar senelė kvepėjo morkų pyragu – bet visa tai buvo ji: ir morkų pyragas, ir vyšnių uogienė, ir kriaušės, ir nasturtos, ir alyvos, ir kasdieninė duona, kurią ji liesdavo atsargiai kaip šventenybę...
Janinos Degutytės tėvą nušovė Mažeikiuose, kur jis buvo gavęs tarnybą. Deja, 1942 m. kovo 23 d. gavom iš Mažeikių telegramą juodais apvadais – tėvas nušautas. Gatvėje, vakare, matyt, po komendanto valandos. Kaltininkas buvo surastas, bet vokiečiai jį tuoj paleido – jis buvo jų talkininkas: šaudė žydus ir karo belaisvius. Paskui, sakė, pasikorė.
Eilėraštyje „Žemaitija“, skirtame tėvui, J. Degutytė rašė: Užsikniaubus ant balto lapo / piešdavau vieną ir tą patį: / šviesų kambarį, aplink stalą / susėdusius tėvą ir motiną, / laimingą jų dukrą / ir šunį, gulintį ant grindų / (iš to sapno tikras buvo tik šuo).
Greitai Janina neteko visų artimiausių žmonių. Neteko, kas ją mylėjo ir ką mylėjo ji. Gydėm senelę kaip galėjom. Vakare, po darbo, ateidavo mūsų buvęs šeimos gydytojas Taftas, kurio visą šeimą vokiečiai iššaudė... Jis ateidavo su švirkštais, aš laikydavau senelės suveržtą ranką – kokiom dėkingom savo pilkom akim ji žiūrėjo į mane (kalba buvo atimta). Žuvo tėvas, dėdė Mamertas, mirė senelė... Janina rašė, kad po visų praradimų ir netekčių, kurios nulipdė ją, būta ir daug atradimų – poezija, muzika, apskritai menas.
Keturiolikos metų J. Degutytė prisiėmė visą šeimos galvos atsakomybę. Tapo korepetitore, mokė tinginius, vaikščiojo iš buto į butą. Situacija buvo labai vargana, gimnazijos pedagogai žinojo, kodėl Janina neišsimiegojusi, nervinga, nevalgiusi. O motina sėdėjo namuose, pardavinėjo baldus, kitus daiktus ir gėrė. Pragėrė net mergaitės drabužius. Janina avėjo kaliošais, prikimštais laikraščių...
J. Degutytei labai padėjo lotynų kalbos mokytoja Antanina Dragūnaitė. Mokytoja – G. Petkevičaitės-Bitės auklėtinė. Ji parūpino, kad mergaitė gautų pietus nuo mokytojų stalo. Janina suvalgydavo sriubą, o duoną parnešdavo motinai. Kokia man būdavo laimė (ir išdidumas!), kai ji pagiriom – mėlynai pilku veidu, drebančiom rankom – imdavo po kąsnelį duonos ir užsigerdavo šaltu vandeniu.
J. Degutytė anksti pradėjo rašyti, apie 1944-uosius. Knygos ir skaitymas buvo vienintelė palaima. Labai anksti pradėjo skaityti poeziją. Mano lektūra buvo maišyta: aštuonerių metų skaičiau vaikiškus eilėraščius ir J. Biliūną, Žemaitę (atsimenu, kelias dienas kankinausi, kol tėvas paaiškino, ką reiškia žodis „maištininkai“ iš „Liūdnos pasakos“). Janinai ir jos klasės draugei Vandai Lopaitytei nerūpėjo šokiai, „robaksai“. Mums rūpėjo muzika, Nanseno kelionės po Šiaurės ašigalį, alpinizmas, kelionės po pasaulį. Ir ką nors padaryti, kad Žmogui būtų lengviau gyventi, kad pasauly būtų teisybė.
Gimnazijoj turėjau kelias drauges, iš jų viena liko iki pat savo mirties. Gyvenom gretimose gatvelėse: ji penktam Krante, o aš šeštam. Vakarais lydėdavom viena kitą valandų valandas, kol visi kiemai ir namai nutildavo. Mus artino bendri interesai: literatūra, muzika, dailė. Ji turėjo Čiurlionio reprodukcijų ir visą Maironį. Skaitėm Rilkę, Dostojevskį, Heinę. Netekusi tėvo, jos namuose aš visada rasdavau lėkštę sriubos ir gabalą duonos.
Labai ilgai niekas nežinojo apie Janinos eilėraščius, draugės labai norėjo, kad jos eilėraščiai būtų paskelbti spaudoje. Artima draugė Vanda siuntė Janinos eilėraščius poetui, vertėjui, Rašytojų sąjungos poezijos konsultantui Eug. Matuzevičiui. Jis parašė J. Degutytei laišką, pagyrė jos eilėraščius, skatino rašyti. Eug. Matuzevičius labai svarbus poetės J. Degutytės gyvenime. Gaudavau E. Matuzevičiaus laiškus su nurodymais, kur kada eilėraščiai bus išspausdinti, ir pagaliau žurnalus su eilėraščiais. Pirmi eilėraščiai buvo „Jaunimo gretose“, kuriuos gavau jau gulėdama ligoninėje Nemenčinėje...
J. Degutytė studijavo Vilniaus universitete. Universitetas – Janinos svajonė, atrodė, kad ji niekados neišsipildys. Padėjo geri žmonės. J. Degutytė savo autobiografijoje prisimena ir pritrenkiantį motinos gerumą. Įstojus į pirmą kursą, reikėjo iš karto sumokėti už mokslą – 200 rb. Tie pinigai buvo fantastiški. Pasiunčiau laišką – SOS! Prašiau parduoti jos vienintelę išeiginę labai gražią suknelę. Sakiau, baigsiu mokslus – atsilyginsiu. Ir štai gaunu perlaidą! Buvau sukrėsta jos gerumo.
Vėliau J. Degutytė trumpai dirbo Tauragės vaikų bibliotekoje ir vakarinės mokyklos mokytoja, „Vagos“ leidykloje redaktore. Labai vargino sunki širdies liga. Bijojau nakties: kamavo košmariški sapnai – vejasi motina. Pabudus buvo baisu, kad košmaras gali žmogui įgauti motinos pavidalą... Rašiau apie saulę, kurios nemačiau, kaip vaikystėje piešiau prie stalo sėdinčią šeimą, kurios nebuvo.
Poetė gaudavo daug skaitytojų laiškų, kuriuose žmonės džiaugėsi poetės eilėraščiais, rašė, kad jie labai padeda gyventi, padeda skausme. Tai stebino ir, kaip prisipažino poetė, sutvirtino. Tas paradoksas mane nustebino ir sutvirtino. Vadinasi, traukdama save už plaukų, traukiau ir juos. Tai buvo pirmas laimėjimas. Kažką padariau reikalingo.
1959-aisiais J. Degutytė išleido pirmąją knygą „Ugnies lašai“. Iš Sibiro tremtinių gaudavo labai daug laiškų, bet visus sudegino, bijojo laikyti. Tremtiniams poetės eilėraščiai priminė Lietuvą, padėjo išgyventi, išbūti. Vaikiškai tyros atviros akys – Akivarėliai žydri žydri. / Tu nepraeisi, Jai nepasakęs, / Vieną, kad vieną Ją teturi... / O Lietuva mano!.. Kaip ištylėti, / Kaip išlaikyti man laimę tą – / Jausti Tave, matyti, mylėti, / Būt su Tavim visada visada... Tai J. Degutytės eilėraščio „Lietuva“ (parašytas 1958-ųjų rugpjūtį) pirmosios dvi strofos. Literatūrologė V. Daujotytė įvadiniame tekste poezijos rinktinėje „Purpuro valanda“ rašė: „Pokaris, turėjęs ypatingo rezistencinio aštrumo Kaune, taip pat ir VI gimnazijoje, kurioje Janina mokėsi, kai buvo areštuota visa paralelinė berniukų klasė. „Nebaigtoje autobiografijoje“, rašytoje 1989 metų rudenį, pusmetis prieš mirtį, sakė, kad jau trylikametė viską mačiusi ir supratusi, kas atsitiko su Lietuva, netikėjo tais, kurie tarėsi tik dabar praregėję.
Išėjo poezijos rinkiniai „Dienos – dovanos“, „Šiaurės vasaros“, „Pilnatis“, „Šviečia sniegas“, „Prieblandų sodai“, „Tarp saulės ir netekties“, „Purpuru atsivėrusi“.
Poetė J. Degutytė daug rašė vaikams. Išleido apie penkiolika knygų jiems. „Rugelis dainuoja“, „Sniego lelija“, „Žalia ugnelė“, „Saulėtos dainelės“, „Kregždės lopšinė“, „ Saulės pėdom“, „Juokias duonelė“, „Baltas gulbių sostas“. Kai kurios knygos išleistos kelis kartus. Kaip rodo mano gyvenimas, vaikystė formuoja ne tik charakterį, bet ir kūrybą. Ir likimą. O gal kūryba ir yra likimas. Dėl to noriu rašyti vaikams, noriu jiems atverti tą didžiąją būties tiesą. Nevengiu ir mažiems atskleisti retkarčiais dramatizmo momentą, elegišką nuotaiką. Žiūrėjimas į gilumą ne visada linksmas. Tegu tas mažas žmogus nors iš tolo pažvelgia tiesai į akis.
Didžiausias poezijos uždavinys, anot J. Degutytės, mokyti vaiką meilės. Meilė – tai ir gerumas, ir teisingumas, ir grožis. Mylėti – tai duoti ir suprasti. Bet mokyti be jokios didaktikos. Atskleidžiant esmę, kalbantis su vaiku kaip su sau lygiu, o ne iš viršaus nurodinėjant. Vaikai labai protingi. Daug protingesni ir gilesni, negu mes apie juos manom.
Poetę J. Degutytę vargino ilgai trunkantys širdies priepuoliai, dializės. Atgaivą surasdavo kaime, sykiu su bičiule dailininke Brone Jacevičiūte važiuodavo į Mazgeliškio kaimą Kupiškio rajone. Ten sėjo, sodino, augino įvairiausias gėles ir daržoves, mėgo stebėti, kaip auga, žydi, džiaugėsi kiekvienu augalėliu. Mieste jaučiausi svetima, tarytum ištremta ir visą laiką troškau sugrįžti atgal į gamtą, nors ir keista – sugrįžti ten, kur nesi buvusi. (Sakyčiau – mistika ar reinkarnacija, bet – faktas.) Gamta man – ne poilsio vieta gražiu oru. Gamta man viskas, kas riša mane su gyvenimu. Menas užaštrina pojūčius, išjudina sielą, gamta veikia visai kitais: viską išlygina, tarytum balzamu patepa, sustato į vietą, suteikia jėgų, atima skausmą.
Poetė J. Degutytė mirė 1990 metų vasario 8 dieną. Iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo buvo telikęs tik mėnuo. Literatūrologė V. Daujotytė knygos „Raudonoji upė“ pradžioje rašė, kad gyvenimo pabaigoje poetė atliko „paskutinius santūrius veiksmus, rodančius visuomeninę, pilietinę poziciją. Didumą honoraro už Raštų dvitomį paskyrė visuomenės reikalams – tyliai, be jokios savireklamos pervedė pinigus į Lietuvos kultūros fondą (1000 rublių Gedimino pilies atstatymui, 500 – stalinizmo aukų atminimui, 500 – Maironio tėviškės sutvarkymui) ir 1000 į Žaliąjį fondą. Turėjo moralinę teisę „Atsakymuose“ ištarti: „Viskas Jai – Tėvynei Lietuvai...“

 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė

Visa galerija
Atgal