Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

IEVAI SIMONAITYTEI – 120

Apie save rašytoja sakė, kad ji nenešioja savo širdies ant delno, kad daug visko būta jos gyvenime. Šioje parodoje bent šiek tiek pabandyta pažvelgti į I. Simonaitytę. Nuo vaikystės daug sirgo, augo be tėvo. Ganė žąsis, prižiūrėjo vaikus... Mokėsi skaityti iš giesmynų, maldaknygių. Nors bemokslė, bet sugebėjo tapti gera siuvėja... Iš to amato pelnėsi duoną, o vėliau atsidėjo tik kūrybai... Baigė mašinraščio kursus, trumpai dirbo korektore ir mašininke.
Pirmąjį savo kūrinį paskelbė 1914 metais „Tilžės keleivyje“. Pasirašė Evutės, Eglaitės slapyvardžiais. Viename iš parodoje eksponuojamų rankraščių įrašytas Eglaitės slapyvardis. Rašyta pieštuku, nelabai dailia rašysena.
„Jeigu prisiminsiu save, tai jūs nieko iš to neturėsite: aš visą savo mokyklinį laiką gulėjau lovoje, sirgau ir visą savo amžių buvau ir esu nesveika. Patarėjų jokių neturėjau. Bet ir neatėjo mintis klausti kaip rašyti. O rašyti pradėjau 12 metų būdama, lovoje gulėdama arba ant ramentų vaikščiodama, nieko iš pasaulio nemačiusi. Tai matote iš ko ir kaip pasidaro rašytojas.“ Taip apie rašytojystę rašė I. Simonaitytė laiške R. Dambrauskaitei-Brogienei.
Didžiausio pripažinimo I. Simonaitytė sulaukė parašiusi romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, už kurį rašytoja 1936 metais gavo Lietuvos valstybinę literatūros premiją. Romane vaizduojamas tragiškas Mažosios Lietuvos likimas. Likimai patys svarbiausi. Ten pasakojama liūdna istorija apie seną bajorą Šimonį, jo vaikus ir marą, nuo kurio mirė daugybė Mažosios Lietuvos žmonių, o jų namus užgrobė vokiečiai.
I. Simonaitytė apie savo kūrybą sakė: „visuose mano kūriniuose – mano džiaugsmas, ašaros, kartėlis, visa mano širdis...“ Vadino I. Simonaitytė save klaipėdiške, pabrėžė pajūrio ir pamario krašto savitumą. Ji tvirtino, kad negalėtų rašyti apie kitų kraštų žmones...
Parodoje „Ji buvo Simonaitytė“ eksponuojamos fotografijos, kuriose matome pasipuošusią rašytoją, poetą P. Vaičiūną, rašytoją P. Cvirką ir kitus. Rašytojai I. Simonaitytei patiko dėmesys ir pagyrimai. Kiti jos kūriniai – „Pavasarių audroj“, „Vilius Karalius“, „Be tėvo“, „Pikčiurnienė“, „Paskutinė Kūnelio kelionė“, autobiografinė trilogija „O buvo taip...“, „Ne ta pastogė“, „Nebaigta knyga“. Parodoje matome romano „Vilius Karalius“ mašinraščio dalį su gausiais autorės taisymais.
Fotografijose matome rašytoją I. Simonaitytę su rašytojais J. Baltušiu, K. Inčiūra, S. Anglickiu, L. Janušyte, M. Sluckiu ir kitais. Ji bendravo su V. Sirijos Gira, J. Lapašinsku. Parodoje eksponuojamas jos laiškas V. Sirijos Girai. Eksponuojamos J. Grikienio, O. Pajedaitės, A. Sutkaus, R. Rakausko fotografijos.
Parodoje „Ji buvo Simonaitytė“ matome rašytoją, palinkusią prie rožių, kurias labai mėgo. Sodino jas prie savo vasarnamio Priekulėje. Ten gyveno 1961–1978 metų vasaromis. „Pasistačiau aš vasarnamiuką ant Minijos kranto, kad galėčiau vasarą poilsiauti...“ „Aš noriu būti savistovi. Aš noriu turėti savo kampelį, koks jis bebūtų, ir tame kampelyje pasistatyti savo lovelę, savo stalą, ir ant stalo savo lempą...“
Parodoje gausu ne tik rašytojos knygų, bet ir knygų apie ją. Tai D. Kauno knyga „Klaipėdiškė“, E. Barauskienės „Vyžeikių karalienė“, R. Dambrauskaitės „Ieva Simonaitytė“, V. Kubiliaus „I. Simonaitytės kūryba“. Yra išleista ir artimo rašytojos bičiulio fotografo B. Aleknavičiaus knyga „Vakarė žvaigždė“.
Svarbus parodos akcentas – rašytojos memorialiniai daiktai. Fotoaparatas, stalelis, lakuotas rankinukas, tamsus kavos servizas, skaidraus gintaro karoliai, perlų karoliai... Memorialinių daiktų I. Simonaitytės fonde labai daug, parodoma tik nedidelė jų dalis.
Kaip rašė pati I. Simonaitytė, gyvenimas buvo sunkus kaip akmuo. Rašytoja norėjo, kad atitolintų ir visus akmenis nuo kapo, kad neslėgtų jos. Prašė nestatyti kryžiaus, nes visą amžių po kryžium vaikščiojo...

 
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio 

 

Visa galerija
Atgal