Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
rugsėjo
2020

HENRIKUI NAGIUI – 100!

NIEKAD NERAŠAU TIK SAU...

Maironio lietuvių literatūros muziejus kviečia visus besidominčius lietuvių literatūra apsilankyti ir apžiūrėti parodą „Riteris, romantikas... paukščio žvilgsniu matavęs ir karpęs pasaulį“, skirtą žemininko-lankininko, poeto, vertėjo, literatūros kritiko Henriko Nagio 100-osioms gimimo metinėms. Negalintiems atvykti į Maironio namus, parengėme virtualią parodą. Per archyvinę medžiagą – nuotraukas, dokumentus, rankraščius, spaudinių ir knygų faksimiles – veriasi rašytojo gyvenimas ir kūryba Lietuvoje (1920–1944); Vokietijoje ir Austrijoje (1944–1949); Amerikoje ir Kanadoje (1949–1996).  
Spalio 12 d., prieš šimtą metų, Augustino Nagio ir Antaninos Grundmanis šeimoje Mažeikiuose pasaulį išvydo dvyniai Henrikas (1920–1996) ir Martynas, po septynerių gimė ir mažoji sesuo – Zinaida Vera Nagytė (būsima poetė Liūnė Sutema). Henriko tėvas tarnavo geležinkelyje, dažnai buvo kilnojamas po visą Lietuvą – nuo Mažeikių iki Pagėgių. H. Nagys autobiografijoje (originalas saugomas MLLM) pateikė lakoniškus faktus: „Gimnaziją lankiau Pagėgiuose (Donelaičio vardo) ir baigiau 1940 m. birželio 15 d. Kėdainiuose. Studijavau Kauno Vyt. Didž. universiteto filosof. fak. lituanistiką ir germanistiką (1940–1943). Vokietijoj geležinkelio darbininkas nuo 1944 m. liepos 12 d. iki 1945 m. rugpjūčio 1 d.; nuo 1945–1949 Freiburgo ir Insbruko universitetuose germanistikos studijos. 1949 liepos 16 d. baigiau Insbruko universitetą filosofijos daktaro laipsniu. Disertaciją apie Georg Trakl rašyta pas prof. Dr. M. Einzinger.“
Parodoje matome unikalias nuotraukas, kuriose H. Nagys užfiksuotas su broliu dvyniu, su tėvais ir mažąja Nsesute Zina. Įdomios nuotraukos iš jo mokyklinių metų Kaune, Skuode, Pagėgiuose, Kėdainiuose. Nuotraukose iš Vokietijos ir Austrijos laikų matome H. Nagį su studijų draugais ir bendraminčiais. Svetur dar labiau sustiprėjo draugystė su J. Kaupu, susipažino su A. Nyka-Niliūnu. Jaunieji kūrėjai studijavo, dirbo lituanistinėse mokyklose, bendradarbiavo lietuvių spaudoje, įkūrė Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje.
1949 m. pranciškonas Leonardas Andriekus visai Nagių šeimai atsiuntė iškvietimą atvykti į Ameriką, tačiau H. Nagys apsisprendė išvykti pas savo būsimą žmoną Birutę Vaitkūnaitę į Kanadą. Čia sukūrė šeimą ir susilaukė sūnaus Gintaro. Kanadoje dirbo fizinius darbus, tačiau uoliai rūpinosi lietuvybės puoselėjimu, palaikė artimus ryšius su savo bičiuliais, likusiais Amerikoje – J. Kaupu, Kaziu Bradūnu, A. Nyka-Niliūnu, Liūne Sutema, A. Mackumi, Mariumi Katiliškiu ir kitais.
H. Nagys turėjo daugybę darbų ir visuomeninių įsipareigojimų: dėstė Monrealio universitete, buvo Monrealio aukštesniųjų lituanistikos kursų vedėjas, lietuvių literatūros dėstytojas, Monrealio lietuvių akademinio sambūrio Lithuania įkūrėjas ir ilgametis pirmininkas, nuolatinis „Santaros“ dalyvis – paskaitininkas (nuo 1958 m. išrinktas „Santaros“ garbės filisteriu), V. Krėvės premijos įsteigėjas, Kanados LB Kultūros fondo pirmininkas, parodų organizatorius ir kt. Amerikos ir Kanados laikotarpį ženklina nuotraukos su Monrealio kultūros taryba; Monrealio teatro sambūrio nariais; su lituanistinės gimnazijos auklėtiniais.
Parodoje išskirtinis dėmesys sutelktas į „Žemės“ antologiją, kuriai priklausė anuomet jauna, talentinga karta: Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas, H. Nagys, Vytautas Mačernis ir Juozas  Kėkštas, įžanginę studiją, aptardamas jaunųjų kūrybą, parašė filosofas Juozas Girnius. Vėliau tas pats rašytojų branduolys rengė ir leido žurnalą „Literatūros lankai“, kurį Argentinoje spausdino poetas Juozas Kėkštas. H. Nagys rašė knygų recenzijas, pasisakydavo aktualiais literatūros, kultūros ir meno klausimais. Originalią poeziją, vertimus ir tekstus kultūros temomis skelbė „Aiduose“, „Margutyje“, „Metmenyse“, „Lituanus“ ir kt. Kanadoje perėmė ir laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ redagavimą. Parodoje galite pamatyti parengtą K. Bradūno naujos knygos aptarimą. Išskirtinę vertę turi jo juodraštiniai sąsiuviniai, kuriuose veriasi kūrybiniai ieškojimai. Pirmą kartą parodoje eksponuojami unikalūs, žvilgsnį traukiantys poeto kūrybiniai rankraštiniai sąsiuviniai. „Rašau labai braukydamas, todėl mano juodraščiai yra daugiaaukščiai ir sunkiai iššifruojami. Paprastai eiles kelis kartus perrašinėju, kartais mašinėle, kad įsigyčiau atstumo...“ – rašė poetas. 
Parodoje galite pamatyti jo išleistas knygas: „Eilėraščiai“ (1946 m.), už kurią Vokietijoje paskirta leidyklos „Patria“ premija; „Lapkričio naktys“ (1947 m.); Amerikoje išėjusi „Saulės laikrodžiai“ (1952 m.), „Mėlynas sniegas“ (1960 m.), „Broliai balti aitvarai“ (1969 m.). Už pastarąją knygą paskirta LRD premija, už knygą „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978 m.) – V. Krėvės premija, už Lietuvoje išleistus eilėraščius „Grįžulas“ (1990 m.) – Jotvingių premija Druskininkuose. 1996 m. pasirodė knyga „Sakalų valanda“. Eksponuojamos ir jo verstų Vakarų Europos klasikų knygos, vienas mėgstamiausių jo autorių buvo Rainer Maria Rilkė. Pastarojo „Kornetą“ išvertė dar Lietuvoje, o 1987 m., su T. Valiaus iliustracijomis, išleido puošnų leidinį. H. Nagys sukūrė kantatą „Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva“, muziką parašė A. Stankevičius. Parodoje eksponuojami laikraščiai ir žurnalai, kuriuose jis bendradarbiavo ar juos redagavo. Išvertė pluoštą eilėraščių iš vokiečių, amerikiečių, latvių kalbų (F. Holderlin, R. Dehmel, S. George, E. Stadler, G. Trakl, P. Celan, C. Sandburg, T. Wilder, K. Skalbe, J. Rainiu, Z. Lazda ir kt.).
H. Nagys netausojo savęs, jis rašė: „Neesu hermetiškos poezijos adeptas ir niekad nerašau tik sau. Negyvenau dramblio kaulo bokšte, neišsijungiau telefono, kad lietuviai ir šeštadieninės vargo mokyklos netrukdytų mano parnasinės ramybės“.
Gyvenimas buvo kupinas veiklos ir kūrybos, gal ramybės ir stigo... Mirė 1996 m., amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, Vilniuje.

 
Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė
Visa galerija
Atgal