Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

HENRIKAS NAGYS (1919–1996)

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas beveik visas poeto, literatūros kritiko, vertėjo Henriko Nagio (1919–1996) kultūrinis palikimas. Poeto žmona Birutė Vaitkūnaitė-Nagienė po vyro mirties rūpinosi archyvo perdavimu į MLLM. Vėliau ir H. Nagio sūnus Gintaras persiuntė į Maironio namus didelį dalį rinkinio. Medžiaga yra tvarkoma ir tyrinėjama, ruošiamos parodos, rengiamos ekspozicijos.
Veronikos ir Augustino Nagių šeima padovanojo Lietuvai du talentingus menininkus – poetus Henriką ir Zinaidą (Liūnę Sutemą). Nagys ir Zina Nagiai, gimę Mažeikiuose, gyveno daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių (tėvas buvo geležinkelietis). Vėliau, likimo vedami, keliavo per Vokietijos, Austrijos, Amerikos bei Kanados miestus. Gyvendami svetimoje žemėje mintimis nuolat sugrįždavo į savo tėviškę – Buknaičių kaimą, kuris buvo ir liko jų išsvajota žemė.  Pasitraukęs iš Lietuvos, Henrikas puoselėjo viltį sugrįžti į tėvynę. „Lietuva bus laisva; Lietuva turi būti vėl nepriklausoma; mes turime laimėti – mes mažosios tautos... bet savo širdy aš tada nežinojau, kaip įvyks visa tai, – aš tik žinojau, kad taip turės būti: bolševikų nešamas pragaras sutrupės ir kelsis naujas pasaulis...“ – toks paliktas įrašas dienoraštyje Naujųjų –1945-ųjų – metų naktį.
H. Nagys mokėsi daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, sėkmingai baigė Kėdainių gimnaziją. Jo literatūros mokytojas Viktoras Katilius bei Kėdainių gimnazijos direktorius, rašytojas Juozas Paukštelis džiaugėsi auklėtiniu. Septyniolikmetis jaunuolis pradėjo spausdinti savo originalią kūrybą ir vertimus iš vokiečių bei latvių kalbų nepriklausomos Lietuvos spaudoje – „Ateityje“, „Mokslo dienose“, „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, almanachuose – „Pirmieji žingsniai“, „Varpai“.
Vytauto Didžiojo universitete studijavo lituanistiką, germanistiką, meno istoriją. Čia, dr. Juozo Girniaus dėka, atsivėrė filosofijos erdvės. Henrikas lankė ir privatų filosofijos seminarą, kurį profesorius rengdavo savo bute Žaliakalnyje. Egzistencinė filosofija H. Nagiui tapo artima ir, pasak jo, „privertė angažuotis ir gyvenime, ir poezijoje.“ Jaunuolis buvo aktyvus literatūros seminaro lankytojas ir dalyvis – skaitė savo kūrybą, klausė kitų pradedančiųjų rašytojų. Čia susibičiuliavo su Juliumi Kaupu, kuris studijavo mediciną ir kūrė pasakas. Nepriklausomoje Lietuvoje brendo gabieji literatai, skleidėsi jų kūrybos žiedai. H. Nagys 1945 m. dienoraštyje rašė: „...buvo suorganizuoti trys didžiuliai literatūriniai vakarai. Dviejuose jų dalyvavau. Ten susitikau visus mano draugus – vienišus, rašančius ir toliau susirūpinusius Lietuvos likimu. Nei vienas neabejojo, kad valandai atėjus reikės eiti kovon ir geriau mirti, nei dar kartą vergauti, bet jau tada buvo aišku, kad bolševikams artėjant, nebus kaip stoti kovon. Taip ir įvyko. Tuose vakaruose buvo ir Vytautas Mačernis, ir Leonas Švedas, ir Bronius Krivickas, ir Mamertas Indriliūnas, ir Kazys Bradūnas, ir Eug. Matuzevičius. Buvo juose taip pat prof. Mykolaitis-Putinas, Faustas Kirša, Antanas Miškinis, B. Brazdžionis, S. Santvaras, J. Jankus, K. Inčiūra, P. Jurkus, P. Vaičiūnas ir dar keli. <...> Aš klausiausi visų jų žodžių – ir iš tų vakarų buvo aišku – jaunoji lyrikų karta buvo neabejotinai stipri, originali, nauja. Mūsų lyrikai negrėsė smukimas į menkavertį mėgdžiojimą.“
Daugelio talentingų kūrėjų gyvenimus pakoregavo istorinės pervartos: 1944 metų vasarą į Vakarus pasitraukė ir Henrikas su broliu Martynu. Penkeri metai, praleisti Vokietijoje ir Austrijoje, užgrūdino ir padėjo tvirtus pamatus Henriko tolesniam gyvenimui. Jis studijavo Insbruko, Freiburgo universitetuose; dėstė vokiečių kalbą V. K. Jonyno įsteigtoje Menų ir amatų mokykloje, lankė dailininko T. Valiaus grafikos studiją. H. Nagys artimiau susibičiuliavo su iš universiteto laikų pažįstamais K. Bradūnu, A. Nyka-Niliūnu, susipažino su M. Katiliškiu. Jauni kūrėjai įsitraukė į Lietuvių rašytojų draugijos veiklą, dalyvavo suvažiavimuose. H. Nagys buvo vienas tų, kuriam „gyvenimas nesibaigė duona ir rūbu.“ Rašė straipsnius, bendradarbiavo žurnaluose „Mintis“, „Tremtinių mokykla“, kūrybą spausdino metraštyje „Tremties metai“. Jis ieškojo gyvenimo prasmės, siekė mokslo ir mėgavosi kūrybiniu žodžiu. Susidomėjęs austrų poeto G. Traklio kūryba, vertė jo eilėraščius į lietuvių kalbą, o Insbruko universitete parašė ir apgynė disertaciją „G. Trakl ir kelias iš impresionizmo į ekspresionizmą“ (originalas eksponuojamas Traklio muziejuje Austrijoje).
1949 metais Tėvas Leonardas Andriekus (OFM) Nagių šeimai atsiuntė iškvietimus į Ameriką. Henrikas, kiek pabuvęs JAV, išvyko į Kanadą pas savo mylimąją Birutę Vaitkūnaitę, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Gintaro. Įsidarbino braižytoju fabrike, tačiau širdis troško kūrybinės laisvės. Kartu su draugais parengė ir išleido antologiją „Žemė“. Laiške K. Bradūnui 1952 m. vasario 1 d. rašė: „Noriu tau papasakoti savo mintis apie „Žemę“ ir draugystę. <...> Tekalba pats žmogus, pati žemė, patys daiktai per mane. Aš juos tiktai prakalbinu. Mano poetinis kelias toks pat kaip ir mano žmogiškasis – nežinau atsakymo. Žinau, kad man Dievas yra, žinau, kad žmogaus kelionė yra skausminga, ir mes grabinėjame rankomis tamsoj: paliečiam akmenis, pėdas, veidus, žvaigždes. Tada jie kalba. Aš klausausi. Ir kai nebegaliu atskirt, kur plaka širdis (manoji), kur kitų, kur akmens, kur žemės, upių, medžių – gal tada yra gimusi poezija? Norėčiau, kad taip būtų manyje reikiamas vaizdas, palyginimas, ritmas ir rimas. <...> Skaičiau tave, Mačernį, Nyką ir Kėkštą. Ir pasijutau velniškai vienas. Ir poezijoj, ir gyvenime..“
Tas pats „Žemės“ antologijos kolektyvas, susirūpinęs lietuvių literatūros ateitimi ir siekdamas išlaikyti aukštą meninį kūrinių lygį, pradėjo leisti „Literatūros lankus“. H. Nagys siekė preciziškumo ir meniškumo, reiklus buvo sau ir griežtai vertino kitų autorių silpnuosius kūrinius. Išėjo aštuoni „Literatūros lankų“ numeriai, kuriuose buvo atspausdinta 41 recenzija. Net 13 jų parašė H. Nagys. Straipsnyje „Mūsų benamės literatūros ateities perspektyvos“ rašė: „Neveidmainiškas kritikos žodis, keliąs visus būtinus reikalavimus literatūriniams kūriniams, yra didžiausias užtikrinimas, kad mūsų literatūra čia išliks gyva ir nepaskandinta impotentiškom savęs apgaudinėjimo kurtizanijom. Ir aišku, tiktai kokybiškai svari literatūra tegali būti vienu efektingiausių ginklų prieš nutautėjimą ir užmarštį, ir įrodymu mūsų priešams, kaip rimtai mes suprantame savo tautinę misiją: tęsti literatūrinę tradiciją, t. y. už tuos rašytojus, kurie pavergėjų nutildyti laikinai arba amžiams.“ H. Nagys rašė straipsnius, vertė iš vokiečių, anglų, latvių kalbų savo mėgstamus autorius: Friedrichą Hölderliną, Richardą Dehmelį, Stefaną Georgą, Ernstą Stadlerį, Paulą Celaną, Carlą Sandburgą, Thorntoną Wilderį, Karlį Skalbę, Janį Rainį, Zinaidą Lazdą.
H. Nagys išleido šešias poezijos knygas, vertimų knygą, parašė žodžius kantatai „Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva“ (muziką sukūrė A. Stankevičius). Sėkmingai debiutavo 1946 m. Vokietijoje. Pirmoji knyga – rotoprintu atspausdinti „Eilėraščiai“, pelnę leidyklos „Patria“ premiją. Po metų Freiburge pasirodė antrasis rinkinys „Lapkričio naktys“. Kanadoje ir Amerikoje išleido „Saulės laikrodžius“ (1952), „Mėlyną sniegą“ (1960), „Brolius baltus aitvarus“ (1969; LRD premija), „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978; Vinco Krėvės premija). Lietuvoje išėjo rinktinė „Grįžulas“ (1990; Jotvingių premija) ir „Sakalų valanda“ (1996; po poeto mirties).
Apie eilėraščio gimimą H. Nagys savo autobiografijoje rašė: „Eilėraščiai gimsta laimingą valandą... Kai viskas tarsi savaime sukrenta savon vieton, kai visos žodžio dimensijos – prasminė, vaizdinė, muzikinė – susilydo į vieningą lydinį. Tai savotiška alchemija, nenusakoma racionaliais žodžiais...“
Iki paskutiniųjų eilėraščių H. Nagys liko savitas, ištikimas spalvingam žodžiui ir lyrinei tradicijai – „aš dainuosiu mūsų širdims.“ H. Nagys taip apibūdino savo kūrybą: „Mano poezijoje svarbūs du momentai: prisiminimas vaikystės, kaip prarasto, arba tikriau, niekad nebuvusio rojaus, ir ieškotojo kūrėjo kova su naktim.“
Kova su naktim išvargino poeto širdį. H. Nagys mirė 1996 m. rugpjūčio 3 d. Monrealyje. Žmona Birutė įvykdė jo norą: amžinam poilsiui parvežė į Lietuvą.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė

Visa galerija
Atgal