Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
spalio
2019

GRIGORIJUS KANOVIČIUS

„Senelė Rocha laikė savo sūnų Šleimkę – Saliamoną – mažutėlio kaip siuvėjo smeigtukas neaprėpiamoje visatoje pasimetusio Jonavos miestelio gražiausiu ir geidžiamiausiu  jaunikiu ir saugojo jį nuo pražūtingos klaidos. Jos įsitikinimu, tokio gražuolio nematė ne tik Jonava, bet ir visa Lietuva – nuo sienos su Latvija iki nedraugingos Lenkijos.“ – rašė Grigorijus Kanovičius romane „Miestelio romansas“. Romanas – rašytojo žodinis paminklas mamai Chenkai Dudak-Kanovič, senelei Rachelei Kanovič, tėvui Saliamonui Kanovičiui, gimtojo Jonavos miestelio žydams ir lietuviams. Tai pasakojimas apie meilę ir viltį, liūdesį ir džiaugsmą, apie gyvenimą ir mirtį – apie holokaustą, sunkiausią, tragiškiausią žmonijos patirtį... Tai – meilės gimtajai Jonavai ir artimiesiems inspiruota knyga, galinti padėti skaitytojui įveikti savo ribotumą ir bent per žodį prisiliesti prie (daugeliui paslaptingo) žydų gyvenimo su jų buvusiais papročiais, kultūros reliktais, džiaugsmais ir rūpesčiais...
   Šiemet garbus prozininkas, dramaturgas, vertėjas, scenaristas Grigorijaus Kanovičiaus švenčia 90-ąjį gimtadienį. Nėra lengva ir paprasta kalbėti apie jo gyvenimą ir knygas. Tiesiog – nedrąsu. Nes visi žodžiai apie šio rašytojo kūrybą, ypač jei puošnūs ir iškilmingi, netikėtai gali tapti lėkšti ir banalūs...
     Kūrybos pradžia – poezija, lyrika, o 1981 m. išėjusi mažutė parodijų ir epigramų knygelė „Nuogi olimpe“ atskleidė subtilų rašytojo humoro jausmą. Tačiau greitai, kaip pats teigė, rašytojas perėjo „prie ne tokios savimeiliškos prozos“, nors tėvai, pažįstami ir kaimynai žydai labai atkalbinėjo: „Apie žydus senų seniausiai viskas parašyta Tanache. Kalbėti apie žydus nei rusiškai, nei lietuviškai nereikia. Apie žydus dabar reikia dantis sukandus tylėti...“ 
    Vis dėlto 1959 m. išleista pirmoji prozos knyga (ją galima laikyti bibliografine retenybe) „Aš žiūriu į žvaigždes“. Kaip teigia Kanovičius, „iš minėtos apysakos kaip iš upeliuko ištekėjo visa dešimtis mano romanų apie žydus...“ Apskritai visa Kanovičiaus proza – romanai: „Paukščiai virš kapinių“, „Palaimink ir lapus, ir ugnį“, „Lopšinė seniui besmegeniui“, „Kvailių ašaros ir maldos“, „Ir nėra vergams rojaus“, „Nenusigręžki nuo mirties“, „Ožiukas už pora skatikų“, „Žydų parkas“, „Šėtono apžavai“, „Miestelio romansas“, apysakų ir apsakymų knygos: „Veidai sutemose“, „Sapnų pardavėjas“, „Nukirstų medžių šlamėjimas“, „Debesis vardu Lietuva“ –  apie litvakus (Lietuvos žydus).
   Rašytojo stilius ir ritmas labai išmoningi, muzikalus banguojantis sakinys, rašyta ne tik su graudžiu žydišku humoru, bet ir su ypatinga meile, paprastais, tačiau užburiančiais ir įtraukiančiais žodžiais, teikiančiais skaitytojui daug emocinių ir intelektinių išgyvenimų: „Nebūtis, toptelėjo Malkinui galvon, atidžiai į ją įsižiūrėjus, virsta pačia tikriausia būtimi, pačia būtiniausia ir artimiausia. Kol per sniegą tarsi per pievą brenda anos karvės, kol ant pilies bokšto tarsi ant miestelio sinagogos stogo vaikštinėja pūkuotas rabi Mendelio katinas, kol štai ana alėja tarsi nuo pavasario polaidžio patižusiu keliuku nešina pyragu ant ištiestų rankų atbėga Estera, – nieko, galima sakyti, neatsitiko, pasaulis neišlėkė į orą, dangus nesugriuvo, nieko neišvarė iš gimtųjų namų, nesušaudė miškuose ir giraitėse, nevertė gelbėtis išsižadėjimu ir neištikimybe.“ (G. Kanovičius. „Žydų parkas“).                                                                                                                               
    Grigorijus Kanovičius, gimęs ir ilgiausiai gyvenęs Lietuvoje, rašęs rusiškai apie savo tautos žmones, tačiau ir apie Lietuvą, nuo 1993 m. gyvena ne gimtojoje Jonavoje, bet Pažadėtoje Žemėje, Izraelyje, Bat Jame...
     „Vėl pacituosiu savo šviesios atminties tėvą, kuris sakė, kad siuvėjas jokiu būdu neturi girti savo siūto kostiumo, nes pats kostiumas turi viską pasakyti.“ Mano darbas, – pridurdavo jis, – gerai pasiūti. Ir tegul mano siūti kostiumai vaikšto po miestą ir giria mane.“
    Jeigu Viešpats dar duos jėgų, pasistengsiu iki savo žemiško kelio pabaigos klausyti išmintingų tėvo žodžių – „kirpti ir siūti.“
    Neseniai su žmona atšventėme jubiliejų – 55-erius bendro gyvenimo metus. Turime du sūnus ir penkis vaikaičius – tris nuotakas ir du jaunikius. Tiesa, vaikaičiai – jau ne mūsų su žmona kūryba. Visa kita – mūsų“. Taip apie kūrybą ir save 2008 m. Bat Jame rašė Grigorijus Kanovičius apsakymų rinkinyje „Debesis, vardu Lietuva“...
     Jūsų dėmesiui – nedidelė virtuali rašytojui jubiliatui skirta paroda.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė.

Visa galerija
Atgal