Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
rugsėjo
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

FAUSTUI KIRŠAI – 125

„Rašymas ir nuodai ir laimė“... Taip kūrybinį darbą apibūdino poetas, vertėjas, redaktorius, kultūros ir visuomenės veikėjas Faustas Kirša (1891–1964). Maironio lietuvių literatūros muziejuje, minint poeto 125-ąsias gimimo metines, parengta paroda „Rašymas yra nuodai ir laimė“, kurioje eksponuojama unikali archyvinė medžiaga iš A. Vaičiulaičio, S. Santvaro, A. Gustaičio, B. Sruogos, J. Keliuočio, Bern. Brazdžionio rinkinių. Pirmą kartą eksponuojama iš Amerikos Lietuvių kultūros archyvo vedėjos Mirgos Girniuvienės gauta itin vertinga F. Kiršos medžiaga. Parodoje lankytojai pamatys ir iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus deponuotą dailininko K. Sklėriaus sukurtą poeto portretą. Kauno valstybinis muzikinis teatras parodai paskolino fraką, cilindrą bei pirštinaites. Nuoširdžiai dėkojame šioms institucijoms už bendradarbiavimą.
F. Kirša paliko ryškius pėdsakus Lietuvos kultūriniame ir literatūriniame gyvenime. Jubiliejinėje parodoje per nuotraukas, dokumentus, kūrybinius rankraščius, spaudą siekta rekonstruoti nepelnytai užmiršto kūrėjo gyvenimą bei jo poetinį kelią.
F. Kirša, gimė ir augo Senadvaryje (Zarasų r.), mokėsi Oriole, Maskvoje, Vilniuje, Berlyne. Sugrįžęs į Kauną, pasinėrė į kultūrinį darbą, bandydamas kartu su B. Sruoga reformuoti teatrą, spaudą, suaktyvinti literatūrinį gyvenimą. F. Kirša su bendraminčiais įsteigė „Lietuvos Meno kūrėjų draugiją“, „Vilkolakio“ teatrą. Pastarajame jis dirbo ir rašė vaidinimus, kūrė eilėraščius, vertė lenkų ir rusų klasikų kūrinius. Vienas pirmųjų lietuvių rašytojų, dalyvavusių 1926 metais pasauliniame PEN klubo suvažiavime. Parodoje eksponuojama spauda, kurioje F. Kirša bendradarbiavo arba kurią redagavo: „Sekmoji diena“, „Gaisai“, „Pradai ir žygiai“, „Vaivorykštė“, „Baras“, „Naujoji Romuva“. Eksponuojamas ir bibliografine retenybe tapęs „Vilkolakio“ meno leidinys „Dainava“, kurį F. Kirša kartu su B. Sruoga parengė ir išleido 1920 m. Nepriklausomybės metų Kauno šurmulingą kultūrinį gyvenimą liudija senos archyvinės nuotraukos: „Meno kūrėjų draugijos“ įsteigimas, Vydūno pagerbimas J. Tumo-Vaižganto bute, rusų rašytojo Andrejaus Belo apsilankymas Kaune ir kitos. Eksponuojamos unikalios nuotraukos iš „vilkolakininkų“ susibūrimų, pobūviai su teatralais, meno žmonėmis. Retos F. Kiršos nuotraukos su aktore, operos soliste Marijona Rakauskaite, kuri buvo pavergusi poeto širdį. Deja, artima draugystė nutruko, pakreipusi menininkų likimus į skirtingas puses: M. Rakauskaitė susiejo savo gyvenimą su L. Truikiu, o F. Kirša liko ištikimas poetinei mūzai.
1944 m. poetas pasitraukė į Vakarus. Gyveno Liubeke, dirbo lietuviškoje gimnazijoje, redagavo žurnalą „Laisvės varpas“, įsitraukė į Lietuvių rašytojų draugijos tremtyje veiklą, buvo išrinktas į valdybą, aktyviai dirbo su jaunimu, dalyvaudamas skautų veikloje. Išvykęs į Vakarus, puoselėjo viltį greitai sugrįžti į Tėvynę. Persikėlęs į JAV, gyveno Bostone, dirbo fabrike, laisvalaikį skyrė lietuvybės puoselėjimui, kūrybai. Čia bendravo su Stasiu Santvaru, Antanu Gustaičiu, ypač su Prano Lemberto šeima. Įsitraukė į Lietuvių rašytojų draugijos veiklą JAV. Fizinis darbas fabrike alino sveikatą, atimdavo daug laiko, tad kūrybai likdavo trumpos valandėlės. Bern. Brazdžionio paskatintas išvertė iš lenkų kalbos Maironio poemą „Z nad Biruti“. Šis rankraštis, kaip ir jo poema „Pelenai“, buvo nusiųsti Bern. Brazdžioniui į Los Andželą. Po sunkios ligos poetas mirė 1964 m. sausio 5 d. slaugos namuose Bostone.
F. Kiršos poetinis kelias prasidėjo dar gimnazijoje, pirmuosius eilėraščius paskelbė 1912 m. „Ateities“ žurnale. 1918 m. debiutavo knyga „Verpetai“, antroji – „Aidų aidužiai“ – išėjo 1921 m. Tais pačiais metais kartu su Liudu Gira, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Baliu Sruoga ir kitais, anuomet jaunais kūrėjais, išleido poezijos antologija „Vainikai“, kurią spaudai parengė K. Binkis. Jaunieji kūrėjai siekė naujumo ir modernumo lietuvių literatūroje. „Vainikuose“ F. Kirša paskelbė trumpą, savitai parašytą, autobiografiją. Cituodamas Oskarą Vaildą rašė: „visų pirma reikia mokėti pasirišti kaklaryšį; nuo to pirmojo tvarkingai ir pavyzdingai padaryto darbo priklauso ir kitų darbų geri vaisiai.“ Apibendrindamas anuometinę lietuvių literatūrą, jis įvardijo ją kaip „pelke, kur maišomas dumblas su vienur kitur prasimušusiomis gėlėmis. Dumblo yra daug ir galėtų jis gėles nuskandinti, bet juo karščiau saulė šviečia, juo daugiau gėlių žydi, juo mažiau mes dumblo matome...“ Poetas prisipažįsta, kad yra „įklimpęs į literatūros dumblą.“ Jis teigė: „Aš dar tebesistengiu pasirišti kaklaryšį. Tik tatai prideramai padaręs galėsiu atlikti išpažinti ir prieš visuomenę. Tuo tarpu nei mano „Verpetai“, nei „Aidų aidužiai“, nei „Idiotas“, nei laikraščių redagavimas su visais veidmainingos politikos aitvarais, čiulpiančiais smegenis, neduoda man progos nei tikslo pasisakyti savąjį „Aš“ iš buvusio Monų ir maumų pasaulio...“
Nepriklausomoje Lietuvoje F. Kirša išleido aštuonias poezijos knygas, kuriose jaučiamas poeto polinkis į filosofinę lyriką, iškristalizuojamas subrandintas savitas „aš“. Vokietijoje F. Kirša parašė dvi knygas: 1947 m. išleido „Tolumas“ su puikiomis dailininko Viktoro Petravičiaus iliustracijomis. Ši knyga buvo Vokietijoje premijuota. Parodoje eksponuojamos ne tik visos poeto išleistos knygos, bet ir jo kūrybiniai rankraščiai. Vokietijoje jis parašė ir savo paskutinę knygą „Šventieji akmenys“, kurią išleido 1951 m. JAV su paantrašte „didaktiniai eilėraščiai“. Nusiuntęs šią knygą į Lietuvą savo draugui J. Keliuočiui, rašė: „Pasiuntęs knygą, čia noriu apie ją šį tą pasakyti. Ji susidarė manyje lyg ir sąžinės šauksmas, pareigos šauksmas, ne koks ten sibarito akmenėlių dėliojimas spalvomis. Po pasaulio katastrofų, žudynių, kančių, mirčių ir ligų sunku bitele zirzti. Norisi rėkti, šaukti, skelbti žmogiškai įsąmoninto teisingumo žavesį. Suprantama, kad tatai nepasieks tų, kurie turi galios daug ką spręsti, ir nenugirs, nepaklausys. Bet siela pasitenkina, kai tu šauki nors tyruose“.
Literatūros kritikai V. Mykolaitis-Putinas, A. Vaičiulaitis palankiai vertino F. Kiršos kūrybą. Jonas Aistis įvardijo jį „Poetu iš Dievo malonės“. S. Santvaro rūpesčiu buvo peržiūrėtas F. Kiršos kūrybinis palikimas, atrinkti kūriniai ir išleista knyga „Palikimas“. Poeto šviesus atminimas puoselėjamas ir branginamas jo tėviškėje Senadvaryje, kuriame gyvena ypatingas menininkas – Arvydas Stanislovas Každailis. Jis parengė ir išleido jo eilėraščių knygelę „Senadvaris“.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė

Visa galerija
Atgal