Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

EUGENIJUI IGNATAVIČIUI – 80

Prozininkas, dramaturgas, scenaristas, aktorius Eugenijus Ignatavičius gimė 1935 m. gegužės 8 d. Užraguvių kaime, Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje, ūkininkų šeimoje. Mokėsi Aukštašlynio ir Paišlynio pradinėse mokyklose, o nuo 1945 m. – Vadžgirio progimnazijoje. Dar mokydamasis dėl antitarybinės literatūros skaitymo ir platinimo buvo nuteistas ir 1953–1954 metais ištremtas į Kuibyševo (dabar Samaros) srities lagerius. 1956 m. įstojo į Lietuvos konservatorijos Teatrinį fakultetą ir 1960 m. įgijo dramos aktoriaus specialybės diplomą. 1960–1964 m. dirbo Lietuvos radijo ir televizijos komitete aktoriumi, o vėliau – televizijos Jaunimo laidų vedėju. Dėl nesutarimų ideologijos klausimais su LRT generaliniu direktoriumi Jonu Januičiu, perėjo dirbti į savaitraštį „Literatūra ir menas“, publicistikos skyrių. 1967–1971m.  dirbo Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos repertuarinės redakcinės kolegijos nariu. 1973 m. Maskvos M. Gorkio literatūros institute baigė dvimečius dramaturgijos kursus. Po to aštuonerius metus dirbo Kauno dramos teatro literatūrinės dalies vedėju. 1980–1984 m. buvo Lietuvos teatro draugijos konsultantas, 1989–1990 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pirmasis redaktorius, 1991–1993m. – Lietuvos kultūros ministerijos Teatrų skyriaus vadovas, 1993–1996 m. – Lietuvos TV dokumentinių filmų studijos vyriausiasis redaktorius. Atgimimo laikotarpiu įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu nuo Rašytojų sąjungos.
Kaip prisimena pats Eugenijus Ignatavičius, pirmiausiai jį paraginę imtis plunksnos buvo „Vadžgirio mokyklos lietuvių kalbos mokytojas Petras Baranauskas, direktorius Pavilonis, įteikęs, man besimokant aštuntoje klasėje, kaipo premiją už geriausią rašinį Lietuvių kalbos žodyną.“ Pirmasis novelių rinkinys „Sekmadienio pieva“ išėjo 1966 metais. Stipriausiomis E. Ignatavičiaus prozos knygomis literatūros kritikai įvardina jo novelių rinkinius „Ir namų amžinoji šviesa“ (1983 m.) bei „Chrizantemų autobusas“ (1988 m.). Literatūros kritikė Jūratė Sprindytė teigia, kad Eugenijaus Ignatavičiaus kūrybos branduolys yra „tris kartus per šį šimtmetį griautas ir degintas Lietuvos kaimas.“ Savo laiku didelio atgarsio susilaukė E. Ignatavičiaus ir Jono Vaitkaus pjesės „Svajonių piligrimas“ apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį pastatymas Kauno dramos teatre 1975 metais. Rašytojas lietuvių prozos aruodą iš viso yra papildęs septynių novelių rinkinių ir dviejų romanų leidimais. Jubiliatas du kartus buvo apdovanotas Žemaitės literatūrine premija. 2005 metais jo kūryba buvo įvertinta Lietuvos Respublikos vyriausybės kultūros ir meno premija. Pats autorius kukliai ir santūriai atsiliepia apie savo kūrybą: „Niekada gyvenime nesibroviau ir nepiršau savo kūrinių jokiai redakcijai ar leidyklai Lietuvoje, tai ką jau bekalbėti apie užsienius. Jeigu buvo kas vertingesnio parašyta, tai žmonės pastebėjo ar pastebės ateityje ir be mano savigyros. Kol mano tvariniai ir tvarinėliai patinka bent vienam kitam artimos sielos skaitytojui, kuriuo aš pasitikiu, tol verta nepadėti plunksnos į šalį.“ Labiausiai rašytoją skatina kurti „išnykimo baimė ir buvimo kančia bei patirtas būties džiaugsmas.“
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas

Visa galerija
Atgal