Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„DEBESŲ LIEPTAIS“ (M. MARTINAIČIUI – 80)

Kviečiame aplankyti parodą „Debesų lieptais“ (Marcelijui Teodorui Martinaičiui – 80), kurią parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė.


Jauną pavasarį gimiau Serbentos upelėj.
Patiesta drobe parėjau į namus,
Susiradau dirbančius tėvą ir motiną,
Į rankas įsitvėriau ir ėmiau augti –
nuo pavasario iki pavasario
 
Tai strofa iš poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Prisiminimas (Serbenta)“.
Šiemet minime poeto, vertėjo, eseisto, literatūros dėstytojo, daugybės premijų laureato, „Kukučio baladžių“ autoriaus Marcelijaus Teodoro Martinaičio 80-ąjį jubiliejų. Ta gražia proga vasaros pradžioje Maironio lietuvių literatūros muziejuje parengta paroda „Debesų lieptais“. Pirmuosiuose parodos stenduose matome kelis negausius eksponatus iš poeto vaikystės, pirmuosius įrašus atminimų albumėliuose, tėvų fotografijas, senelę, tėviškės šulinį, Paserbenčio dangų. Fotografijų ir rankraščių beveik nėra išlikę, tik viena kita kopija. Poeto tėvai – Marija Mačiulytė-Martinaitienė ir Izidorius Martinaitis. Motinai Marcelijus parodė pirmuosius savo eilėraščius, bet ji ragino mesti tą amatą, nes tik kunigai rašo. Marcelijus Teodoras troško būti kaip Jonas Mačiulis-Maironis, juo sekė. Jam buvo labai įdomu, kad jo senelis taip pat Jonas Mačiulis... Vėliau yra labai gražiai pasakęs apie savo kartą: Mano karta yra Donelaitis, Vienažindys, Maironis, Putinas. Fotografijose matome M. Martinaitį ir Maironio tėviškėje Pasandravy 1994-ųjų birželį... Rašytojos A. Ruseckaitės fotografijose – Maironio memorialinės lentos atidengimas Megenne, netoli nuo Liucernos, prie St. Charles Hall vilos koplyčios sienos. 2007-ųjų vasarą ten vyko didelės iškilmės, dalyvavo M. Martinaitis, prof. V. Daujotytė, rašytoja, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė, dainininkas D. Sadauskas.
Mokėsi būsimasis poetas Polimų pradinėje, vėliau Gervinių septynmetėje. Deja, iš to tolimo laiko telikę tik viena kita fotografijos kopija... Dar vienoje blankioje parodos fotografijoje matome prie tėviškės šulinio visai mažytę vienturtę poeto dukterį Eglę. Kitoje – poeto senelė Marcelė Mačiulienė su proanūke. Ant nespalvotų fotografijų trumpus paaiškinimus pieštuku užrašęs pats poetas. Parodos pradžioje eksponuojamos fotomenininko R. Rakausko fotografijos, kuriose gimtieji Paserbenčio namai jau kitoje vietoje, ne prie Kalnujų. Yra žmonių, kurie dievagojasi tikrai matę nuo Kalnųjų per Panerius, per visą Vilnių važiavo sunkvežimis, prikrautas išardytos senos trobos sienojų, durų, langų. Martinaitis sėdėjęs ant viršaus su nudryžusia skranda, burnosu, gal net su senu kareivišku šinielium, bet su balta kepuraite, ir dainavęs „Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių...“ Apie tai rašyta V. Daujotytės ir M. Martinaičio pokalbių, literatūrinių laiškų knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo“. Iš Paserbenčio, esančio Raseinių rajone, jie atkeliavo į Vanaginę, prie Vilniaus. Norėjau ką nors išgelbėti, ką nors sava, tikra, prie ko dar būtų galima nusifotografuoti, pasijusti „ namie.“ To nepadaręs, tikriausiai būčiau sugniužęs, įsibauginęs dėl tada labai slėgusio tuščio laiko ir ištuštėjusio gyvenimo. M. Martinaitis buvo puikus meistras, pervežė rąstus, statė. Prie namų Vanaginėje po obelim 1984-ųjų vasarą sėdi poeto motina Marija, brolis Algirdas ir Marcelijus. Apie poeto meistrystę byloja ir pagaminta medinė knyga...
Kita parodos „Debesų lieptais“ dalis – poeto studijos, kurso draugai, pirmosios knygos. M. Martinaitis 1952–1956 metais mokėsi Kauno politechnikume ir įgijo rajoninių ryšių specialybę. Dirbo Raseinių krašte. Rajoninėje spaudoje skelbė savo kūrybą. Paragintas studijuoti literatūrą M. Martinaitis atvyko į Vilnių. 1959–1964 metais mokėsi VU, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Trečiame kurse išėjo pirmoji knyga „Balandžio sniegas“. Vėliau pasirodė kiti eilėraščių rinkiniai – „Debesų lieptais“, „Saulės grąža“, „Akių tamsoj, širdies šviesoj“. 1977-aisiais M. Martinaitis sukūrė baladžių ciklą „Kukučio baladės.“ Kukutis – nebūtas, neregėtas personažas. Kvailas ir išminties nestokojantis, besidžiaugiantis savo laidotuvėm ir labai bijantis mirties. Baladėse gausu paradoksų, alogizmų...
Niekada nepriprasiu nebūti:
brauksiu į Rygą kepurės,
dalgio važiuosiu Žagarėn,
laikraščių pirkti į Tilžę:
kad tik toliau aš numirčiau
nuo savo mirties.

Parodoje „Debesų lieptais“ eksponuojami pageltę kukutiški rankraščiai – rašyta pieštuku, paprastu šratinuku, sunkiai įskaitomi, su gausybe pataisų, taisymų... Gimnazijoje M. Martinaitis mokėsi dailyraščio ir gebėjo dailiai rašyti. Tai liudija parodoje eksponuojama įrašo S. Dobilaitytės-Martišienės atminimų albumėlyje kopija. Vėliau rašysena keitėsi, tai galime pastebėti žvelgdami į poeto ankstyvuosius ir vėlesnius rankraščius. Dailia rašysena parašytas eilėraštis „Slenkstis“ iš rinkinio „Saulės grąža“.
Ten šviečia daiktai, ir jie kvepia
Iš molio išeinančiu pašalu.
Ten teka upelis – lyg verkia,
Ir naktį gilu vandenuos.
Ten motinai liūdna. Ji tyli,
Skara prisidengusi veidą.
Ir slenkstis ten perskiria žmones,
Ir verkia vaikai, kad tylu.
Ir gęsta miškai ten. Ir miegas –
Lyg žemėj miegotum. Gilu taip.
Pražydusią motinos galvą
Ten supa vanduo.
 
Džiaugiamės, kad parodoje „Debesų lieptais“ gausu M. Martinaičio rankraščių. Jų Maironio lietuvių literatūros muziejui dovanojo pats poetas. Eksponuojamas didelio formato rudais viršeliais sąsiuvinis, kurio lapai smarkiai išbyrėję nuo vartymo, taisymų... Dalis įrašų išblukę, daug rašyta pieštuku, vietomis sunku perskaityti. Sąsiuvinis prasideda eilėraščiu „Donelaitis“ – „Guli žemėj Donelaitis...“ Parodoje taip pat matome nedidukę poeto įvairiausių užrašų knygelę rusvais odiniais viršeliais...
Jubiliejinę parodą puošia įstabios dailininko Algimanto Švėgždos iliustracijos M. Martinaičio „Kukučio baladėms“. Jos sukurtos 1977-aisiais. Poetas yra prisipažinęs, kad saugojęs Kukutį nuo išjuokimo. Man Kukutis yra daugiau nei eilėraščiai ar koks juokas. Gal vargas, užmirštas gyvenimas ir tai, kad gal niekada nenuvažiuosiu į Paryžių. Tu atspėji ne žodžius ir jų prasmę, o tai, kas yra, sakysim, geltonų šiaudų grįžtė, pamesta juodam arime. Taip yra rašęs M. Martinaitis laiške A. Švėgždai 1983 metais.
Iš gausybės fotografijų į mus žvelgia geros poeto akys. Fotografo Zenono Baltrušio fotografijoje negali nepastebėti poeto rankų, jo ilgų pirštų... Poetas nufotografuotas Maironio sode po Poezijos pavasario iškilmių... Šiek tiek pavargęs, žvelgiantis gerom akim... Atsiminimų knygoje „Marcelijus. Atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį“, kuri pasirodė šį pavasarį, teigiama, kad poetas nėra įskaudinęs nė vieno žmogaus. Jis stengėsi būti nei dešinėj, nei kairėj, o ten, kur mažiau durnių. Parodoje „Debesų lieptais“ gausu puikių fotografų darbų — M. Martinaičio bičiulio A. Kunčiaus, J. Grikienio, O. Pajedaitės, A. Ruseckaitės, A. Kairio, A. Baryso fotografijos.
Parodoje „Debesų lieptais“ fragmentiškai parodomas Vilniaus universiteto laikotarpis, kur poetas 1979–2001 m. dėstė lietuvių tautosakos, literatūros suvokimo problemų, XX a. 8–9 dešimtmečio lietuvių literatūros paskaitas, vedė šiuolaikinės lietuvių poezijos, prozos studijų seminarus. Parodoje eksponuojama V. Naujiko fotografija, kurioje M. Martinaitis, literatūrologės Elena Bukelienė, Viktorija Daujotytė, aktorius Laimonas Noreika ir universiteto literatų būrelis — Anita Kapočiūtė, Elena Karnauskaitė, Kęstas Lenkšas, Robertas Danys, Liudvikas Jakimavičius, Vytautas V. Landsbergis, Julius Keleras, Valdemaras Kukulas, Vaidotas Daunys, Neringa Pranckevičiūtė, Virginijus Gasiliūnas, Aurelijus Katkevičius, Valdas Daškevičius. Fotografuota 1985-ųjų gegužę. 1991-aisiais Vilniaus universitete M. Martinaičiui suteiktas docento laipsnis. Atsakydamas į L. Kaktavičiaus-Peleckio „Varpų“ anketos klausimus, 2003-aisiais M. Martinaitis sakė: Spaudoje jau pasigyriau, jog Lietuvoje esu paskutinis aukštojoje mokykloje dėstantis poetas. Atrodo, rašytojų net aukštųjų mokyklų lituanistams literatams jau nebereikės. Beje, esu docentas – paskutinis. Tai jau šis tas, nes kadaise tik docentavo ir Vaižgantas.
Parodoje eksponuojamos įdomios fotografijos, kuriose poetas Marcelijus Martinaitis ir maestro Vytautas Kernagis, aktorius Laimonas Noreika. Pastarasis puikiai skaitė poeto eilėraščius. Ten Sąjūdžio mitingų vaizdai Kalnų parke, Maironio tėviškėje, nes M. Martinaitis priklausė Sąjūdžio vadovybei. Jis vadovavo ir Nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetui. Eksponuojama fotografija, kurioje R. Katilius, V. Šerys, Z. Kelmickaitė, A. Rubšys, A. Macijauskas, N. Vėlius, M. Martinaitis nufotografuoti 1996-aisiais.
Parodoje begalė knygų. Pirmosios mažytės kuklios eilėraščių knygelės, vėliau – knygos, už kurias poetas buvo apdovanotas įvairiomis premijomis – 1998 metais apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, už biografinę užrašų knygą „Mes gyvenome“ pelnė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premiją. Apdovanotas ir Žemaitės literatūrine premija, Jotvingių premija, Pauliaus Širvio literatūrine premija.
Po poeto mirties išėjo dar kelios labai įdomios knygos – V. Sventicko sudaryta rankraščių ir poezijos knyga „Nenoriu nieko neveikti“, 2015-aisiais – esė knyga „Kaip katinai uodega peles gaudo“, o šįmet pasirodė poezijos rinktinė „Sutartinė“. Visa tai ir dar daugiau jūs galite pamatyti Maironio lietuvių literatūros muziejuje veikiančioje parodoje „Debesų lieptais.“ Ten ir velveto kepurė, ir lenktinis peiliukas, ir lino rankšluostis...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal