Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

BIRUTĖ BALTRUŠAITYTĖ (1940–1996)

Birutė Baltrušaitytė gimė 1940 m. spalio 24 d. Treinosios kaime, netoli Tauragės. Jauniausia iš trijų seserų. Mokėsi Tauragės I vidurinėje mokykloje. Rašė eilėraščius. Publikavo savo kūrybą „Moksleivyje“. Jame atsidūrė ir Vyžuonų vidurinės mokyklos mokinio Antano Masionio eilėraščiai. Jie patiko Birutei, ji parašė Antanui laišką. Susitiko dvi talentingos asmenybės. Abu studijavo Vilniaus universitete, baigę tris kursus sukūrė šeimą. Birutė studijavo rusų kalbą, o Antanas lietuvių. Ji visą gyvenimą graužėsi, kad neįstojo į lietuvių kalbą. Po universiteto buvo palikta Rusų literatūros katedroje. Dirbo laborante, vyr. laborante, dėstytoja valandininke. 1965 m. išėjo į dvimetę aspirantūrą. Disertacijos tema – „Levas Tolstojus ir Lietuva“. Apgynė ir daktaro disertaciją. Nuo laborantės pakilo iki profesorės. Labai mylėjo savo dukras Aistę ir Audronę. 1974 m. palaidojo vyrą Antaną Masionį Vyžuonų kapinėse. Kiekvienais metais važiuodavo lankyti jo kapo. Vilkėjo gedulingus drabužius. Miškai sakuoti prie Šventosios vingio,/ pakrantės krūmai žiūri vandenin. / Žilvitis, dugną pasirinkęs, links, / o aš tikėjausi gyvent laimingai / tarp šių miškų, kai ryto žarija / viršūnes šildo, bet deja, deja... Kokia laiminga ir švytinti ji buvo 1964-ųjų liepą, tas džiaugsmas truko tik dešimt metų. Tos dienos grožis atsiskleidžia B. Radzevičiaus apsakyme „Begalinis dienos skaidrumas“. Jauni vyrai, atvažiavę iš didesnio miesto nei šis, sustoja ratu ir užtraukia dainą. Rankos ant pečių, galvos atmestos, melodija neša į kitą laiką, į tolybes, nors jie ir pasilieka čia, už žiedlapiais nuberto stalo. Švelnūs vėjo gūsiai plaiksto baltą jaunamartės drabužį, jos veidai įkaitę, akys spindi, kiek virpančiais pirštais ji vis taiso nuometą. Guvi padykėlė, ji ir dabar, rodos, vos laikosi neiškrėtus kokios išdaigos. Pakiliai iškilmingas veidas jaunojo. Rodos, jis nė nepastebi, kaip glaustosi prie jo jaunutė žmona: sieloje skaidrios tolumos...
Vilniaus universitete skaitė paskaitas ne tik rusistams, bet ir lituanistams, žurnalistams ir bibliotekininkams. Jos paskaitos – „XIX a. pirmosios pusės rusų literatūros istorija“, „XIX a. antrosios pusės rusų literatūros istorija“, „Pabaltijo ir rytinių slavų literatūra“, speckursai – „F. Dostojevskio kūrybos savitumas“, „Lietuvių ir rusų literatūrų santykiai“, „Meninio vertimo klausimai“.
B. Baltrušaitytė-Masionienė savo sielvartą pavertė kūryba.
Pirmasis B. Baltrušaitytės eilėraščių rinkinys „Žolynų prieglaudoj“ pasirodė 1980 m. Vėliau išleistos kitos knygos: „Upių pradžioj“, „Šuliniai“, „Lietuvininkų ir prūsų žemėj“, „Po pietvakarių dangum“, apysakų ir apsakymų rinkinys „Lieptai“, apysakų knyga „Sugrįžimai“, „Po Žalgirio kautynių“. Išleido knygas „Dabartinės estų prozos bruožai“, „Levas Tolstojus ir Lietuva“, „Literatūrinių ryšių pėdsakais“, „Iš Kalevo šalies“, „Su savąja tauta“. Paskutinioji B. Baltrušaitytės-Masionienės parašyta knyga – „Mažosios Lietuvos moterys“. Išmokusi estų, ukrainiečių, čekų, slovakų kalbas, B. Baltrušaitytė daug vertė. Jos išversti B. Alvero, I. Arinio, D. Čeredničenkos, J. Kaplinskio, L. Kostenko, J. Bėgelio, P. Rumo, V. Stuso, G. Suitso, M. Vinogranovskio, A. Vyrlaido ir kitų rašytojų poezijos ir prozos kūriniai.
1996 m. rugpjūčio 2 d. rašytoja, literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė B. Baltrušaitytė-Masionienė mirė.


Lenkis,
lenkis iš tolo mirties,
jos rankų šešėlio ant trupančio tinko,
marmurinių tašytų paminklų.
Dar būkim abu ne laiškuos, ne eilėrašty, o šalia.
Dar būkim abu virš žolės, neapaugę žole.
Dar būkim abu šiltom apdulkėjusiom kojom
ten, kur upė Šventoji.


Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė

Visa galerija
Atgal