Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

ANTONIO LAI DA TEULADA DARBŲ PARODA

Rugsėjo 14 d., ketvirtadienį, 17 val. Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo atidaryta italų menininko Antonio Lai da Teulada paroda „Prima del Calcio di Rigore / Before the Penalty Kick or the Phenomenology of the Penalty Kick“ / „Akimirka prieš baudos smūgį arba baudos smūgio fenomenologija“.
Maloniai kviečiame!

APIE PARODĄ IR DAILININKĄ

Šių eilučių autorė norėtų pristatyti dailininką ir supažindinti lankytojus su jo atstovaujamos meno srovės – Fluxus – samprata. Prisiminkime, kad Fluxus pradininku laikomas lietuvis Jurgis Mačiūnas (1931–1978), kartu su jam artimu John Cage sukūręs šios srovės pagrindus. Vienas iš artimų J. Maciūno bendražygių Joan Joanu tapo artimu ir Antonio Lai de Teulada draugu.
J. Mačiūnas laikomas Fluxus meno krikštatėviu, vienu iš maištautojų prieš rimtą, profesionalųjį meną, sukūręs pagrindus anuomet keistiems, o dabar jau įprastiems mūsų gyvenime performansams, instaliacijoms. Jam kūryba – gyvenimas, tekantis kaip srovė (fluxus – angl. tekėti). Kitas lietuvis, avangardinio kino tėvas, artimas J. Mačiūno draugas – Jonas Mekas, rašė: „Jurgis man užsispyrusiai tikino, kad Fluxus nėra menas ar meno judėjimas: Fluxus yra gyvenimo stilius, gyvenimo būdas“. Fluksininkai žavėjosi dadaizmu, pasitelkę vaizduotę savo nuotaikas ir jausmus perkėlė į reginius – avangardinius performansus – japonų ir amerikiečių eksperimentinį kiną, multimedijos darbus, kurdami elektroninę muziką, rengdami gatvės akcijas ir pan. 1962 metais Wiesbadene J. Mačiūnas surengė tarptautinę Fluxus ir naujos muzikos šventę. Anuomet jis iškėlė mintį – banalią kasdienybę paversti menu. Jis rašė manifestus, organizavo koncertus, leido ir apipavidalino Fluxus antologijas, periodiką, kūrė performansus, konceptualiuosius vaizdinius, objektus, muzikinius ir literatūrinius pokštus, nukreiptus prieš grynąjį meną. Tačiau kaip išskirtinį bruožą reikia paminėti J. Mačiūno žavėjimąsi liaudies menu, o ypač liaudies dainomis, jų paprasta ir nesudėtinga ritmika. Tame paprastume jis įžvelgė gyvenimo esmę. J. Mekas, vertindamas savo bendražygį, rašė: „Jurgio indėlis į Vakarų meno išsivystymą yra lygiai svarbus kaip Čiurlionio. Bet mano broliai lietuviai sakys, kad aš irgi sukvailėjau... Jurgis su Čiurlioniu pasitiks mus prie Rojaus vartų ir mus įleis. Su sąlyga, aišku, kad mes dar nebūsim užmiršę savo mažų, nesvarbių (liaudies) dainų...“ Tarp jo artimų bendražygių – Yoko Ono, G. Brecht, Nam June Paik, H. Flynt, R. Watts ir kt. Stambią J. Mačiūno darbų kolekciją – 2600 darbų – įsigijo Vilnius. Čia įkurtas Jono Meko menų centras, eksponuojami J. Mačiūno darbai.
             J. Mačiūno pasekėju tapo ir menininkas Antonio Lai de Teulada, kuriantis simbolinius paveikslus, kompiuterines fotografijas, cituojantis Sartro, Camiu ir… Maradonos žodžius. Menininkas gimęs Italijoje, Sardinijoje, iš vaikystės troško būti poetu ir... futbolininku. Todėl vienas iš jo darbuose esančių simbolių – futbolo kamuolys. Kitas ne mažiau svarbus jo simbolis – dailus moteriškas batelis; tai ženklas bylojantis apie jo žurnalistinį darbą. Nuo 1984 metų menininkas gyvena Niujorke, vadovauja teatro ir multimedijų meno kompanijai CAM ART Co. Daugiau nei penkerius metus A. L. de Teulada dirbo mados pasaulyje, buvo žurnalo Vogue priedo, skirto vyrams, Per Lui (liet. Jam) redaktorius, spec. žurnalistas ir fotografas. Kartu su juo dirbo garsūs italų fotografai – Mario Testino, Luca Babini, Stefano Pandini. A. L. da Teulada parengė ir išspausdino interviu su Andy Warhol, Jeff Koons, Jay McInernery, Fred Wilson ir kt. Jis buvo parengęs daugybę įdomių projektų: kaip teatro ir muzikos prodiuseris dalyvavo avangardo festivaliuose Italijoje, Ispanijoje, Lenkijoje ir JAV. Menininkas palaipsniui įsitraukė į kūrybinį darbą: rašė noveles, apsakymus, skelbė juos literatūriniuose amerikiečių žurnaluose. Neatsitiktinai vienas iš jo artimiausių draugų yra rašytojas, Prancūzijos Garbės legiono ordino kavalierius Charles Matz. Jų draugystė tęsėsi nuo 1972 metų. Šiuo metu abu menininkai tyrinėja lietuvių kalbos ir sanskrito sąsajas.
A. L. da Teulada gimė Sardinijoje, mokyklą baigė Viterbo mieste, netoli Romos. Čia buvo padėti jo gyvenimo kultūriniai ir politiniai pagrindai. Mokykloje mokė politinės filosofijos, istorijos, lankydavosi valdžios atstovai ir žymūs politikai. Jam nuo jaunystės buvo įskiepytas atsakomybės jausmas už savo veiksmus, žodžius.
Vėliau studijavo mediciną, tapo judėjimo už teisę į sveikatą Medicina democratica nariu. Kartu su studijų bendraminčiais kovojo už žmogaus teisę į sveikatą, pasirinkdami meninę grafikos ir literatūros sintezės išraišką. Jaunimas piešė grafikos darbus ir rašė politizuotas eiles ant universiteto sienų ir lentų paskaitų salėse. Jie tikėjo, kad menas gali pakeisti pasaulį, suartinti mediciną ir visuomenę. Nuo 1979 m. A. L. de Teulada išvyko gyventi į kalnus šiaurės Italijoje. Čia susitiko žymų amerikiečių rašytoją, kalbų profesorių Charles Matz, pakreipusį jo gyvenimą meno link. Ta graži draugystė ir profesinis bendradarbiavimas tęsiasi ligi šiol. Italijoje susipažino ir su Fluxus menininku, Jono Mačiūno draugu, Joe Jones, su kuriuo taip pat užsimezgė labai gražus ir įdomus kūrybinis bendradarbiavimas, ypač kuriant Antonio muzikines instaliacijas.
             Menininkas tapatina poeziją ir sportą: „Poezija yra garso ir reikšmių junginys, samplaika emociniame ir intelektualiniame lygmenyje. Tą patį matau ir futbole. Garsai futbolo stadione, aikštelės šurmulys, fanų šaukiniai, teisėjų ir žaidėjų šauksmai tampa simboliais. Kaip pavyzdį galiu pateikti kolektyvinėje atmintyje išlikusį italų futbolininko Marco Tardelli šauksmą 1982 metais po lemtingo ir pergalę prieš Vokietiją atnešusio įvarčio, kuris tapo simboliu, įkūnijančiu visą Italijos futbolą. Poezija ir futbolas turi griežtas taisykles, ritmą ir galią įtraukti į save žmonių mintis, dėmesį, fantaziją bei suvienyti žmones.“
A. L. da Teulada pasidalijo mintimis apie parodos sumanymą. Teigė, kad jo menininiai ieškojimai ir išraiška gimė iš ilgamečių studijų apie psichologinius procesus, susijusius su baudos smūgio reiškiniu, apie futbolo vaidmenį kultūriniuose, socialiniuose procesuose. Giliai tikėdamas meno ir sporto galia bei įtaka, menininkas sprendžia svarbius psichinės ir fizinės sveikatos, socialinės integracijos, migracijos ir kt. socialines problemas. Sakė, kad futbolas į jo paveikslus atėjo 2010 metais, nes anuomet susidomėjo ir studijavo Žaidimų teoriją, t. y. mokslą, tyrinėjantį strateginių sprendimų priėmimo modelius. Ši teorija pastaruoju metu yra plačiai taikoma ne tik ekonomikoje, politikoje, psichologijoje, bet ir futbole. Pvz. Italijoje, Anglijoje, Argentinoje futbolas yra studijuojamas platesniame kontekste, o tam tikri jo aspektai nagrinėjami būtent remiantis Žaidimų teorijos modeliais. Kaip teigė A. L. de Teulada: „Mano dėmesį taip pat labai patraukė Baudos smūgio reiškinys. Jeigu pastebėjote, ypač per paskutinius 10 metų, labai daug rungtynių baigiasi baudos smūgiais, tai tapo beveik tarptautine problema. Baudos smūgis tampa pačiu svarbiausiu viso 90 minučių žaidimo momentu, nulemiančiu dviejų komandų likimą – pergalę ar pralaimėjimą. Man teko girdėti, kad kai kurios komandos turi specialius psichologus, kurie ruošia žaidėjus, kaip atremti baudos smūgio iššūkį. Aš pradėjau gilintis ir bandyti savo darbuose perteikti tą susikaupimo, tylos, laukimo akimirką, tai kas atsitinka vartinininko ir baudos smūgį spiriančio žaidėjo akistatoje, šios akistatos svarbą ir visą psichologinio reiškinio krūvį. Mano darbuose taip pat dažnai pastebima detalė – moters koja, dėvinti aukštakulnį batelį. Tai ne mano nacionalinio identiteto išraiška, mat dažnai Italija vadinama auliniu batu. Iš tikrųjų moteriškas elementas darbų serijoje apie futbolą atsirado todėl, kad mane labai maloniai nustebino ir sužavėjo Amerikos moterų futbolo komanda, ypač jų pergalė prieš kelis metus žaidžiant su Brazilija. Pradėjau tapyti moteris ir futbolą. Kojos forma su aukštakulniu bateliu įgyja kažkokį kitokį, skirtingą, man labai įdomų tobulumą. Taip pat piešdamas pėdą su bateliu, tarsi perteikiu tą išlenkimą, kuris primena legendinio Romos futbolo komandos kapitono Franceso Totti istorinį baudos smūgį, vadinamą er cucchiaio (liet. šaukštas).“
            A. L. da Teulada teigia, kad menas neprivalo būti spalvotas, linksmas ar lengvas: „Menas turi padėti išgyventi kasdienybės sunkumus. Man atrodo, kad vienišumas, socialinė atskirtis ar atsiskyrimas yra pati didžiausia socialinė liga ir problema, todėl savo menine išraiška aš stengiuosi panaikinti tą vienišumo jausmą. Mano kūrybos tikslas – ieškoti bendrumo, sutelkiant žmones.“ Menininkas mėgsta organizuoti akcijas, hapeningus, socialinius renginius į kuriuos įsitraukia įvairios bendruomenės. Jis įsitikinęs, kad menas ir sportas turi labai stiprią vienybės galią – net kalnus gali nugriauti. Menininko gyvenimo moto iš Harry Belafonte išgarsintos liaudies dainos Day – O!: Don‘t be too alien to beauty. This is your world, after all! (liet. Toks svetimas grožiui nebūk. Tai tavo pasaulis juk!)
 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Visa galerija
Atgal