Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
lapkričio
2018

ANTANUI JONYNUI – 95

2018 m. gruodžio 14 d. sukanka 95 metai, kai gimė poetas, rašytojas, kritikas, žymus Lietuvos aklųjų draugijos kūrėjas, visuomenės veikėjas Antanas Jonynas (1923–1976). Mesdamas iššūkį negailestingam likimui (šešiolikos metų apako), poetas pasirinko aktyvų gyvenimą, nuolatinę kovą su naktimi.
A. Jonynas gimė Alytuje, geležinkelininko šeimoje. Mortos ir Igno Jonynų šeimoje augo du vaikai – Antanas ir dvejais metais jaunesnė sesuo Petrė. Motina buvo jautrios, geros širdies moteris, puiki dainininkė, tėvas kiek uždaresnis, bet taip pat labai jautrus, gerbiamas kaimynų. Jis rūpestingai prižiūrėjo didžiulį sodą. Vaikystėje berniukas buvo itin smalsus, mėgo kitų dėmesį, buvo lyderis. Tėvas įskiepijo meilę knygai: žiemos vakarais gimnazistas Antanukas garsiai skaitydavo visai šeimai Vinco Krėvės „Skerdžių“, lietuvių ir antikos rašytojus, užsienio bei rusų literatūros klasikus. Besimokydamas Alytaus gimnazijos šeštoje klasėje, 1940 m. pavasarį nuo sunkios gripo komplikacijos apako. Apakimas iš esmės pakeitė jo santykį su žmonėmis, rodės, kad visam laikui liko išstumtas iš aplinkinio pasaulio, atsiskyrė nuo bendraamžių, nebegalėjo mokytis. Bet veiklus, ryžtingas jaunuolis nepalūžo – prasidėjo „maištas prieš pasaulį, aklo žmogaus, jauno žmogaus, pasmerkto nakčiai, maištas prieš tamsą, maištas prieš naktį“, kuris tęsis visą gyvenimą. Kiek apsipratęs su neregio padėtimi, ėmė daugiau bendrauti, išeiti iš namų, tapo savarankiškesnis. 1941 m. rudenį atvyko į Kauno aklųjų institutą. Gana greitai išmoko Brailio raštą, buvo aktyvus moksleivis, daug ir nuoširdžiai dirbo leisdamas instituto auklėtinių laikraštį ir rengdamas literatūrines popietes. Jaunuolis labai mėgo literatūrinius skaitymus (skaitydavo aklųjų pažįstami), mėgo deklamuoti, mintinai mokėjo geriausius to meto kūrėjų posmus. Antanas pagaliau išdrįso mokytojai parodyti savo eilėraščius, o po vasaros atostogų į Kauną atsivežė didelį pluoštą savo kūrinių. 1942–1944 m. mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje, kurią baigė beveik vienais penketais. Studijuodamas daug rašė ir publikavo savo eilėraščius spaudoje. Turėjo įgimtą pedagogo gyslelę, jautė atsakomybę už likimo draugus, rūpinosi jų švietimu ir globa. 1944–1946 m. studijavo Vilniaus universitete, 1951–1952 m. – Maksimo Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje. 
1944 m. A. Jonynas paskiriamas įgaliotiniu aklųjų organizacijai steigti ir Lietuvos aklųjų draugijos organizacinio biuro pirmininku. Neregių bendruomenėje išsiskyrė išsilavinimu, buvo gerų darbų ir idėjų generatorius. Jam rūpėjo viskas: ir aklųjų kasdienė buitis, ir švietimas, ir kultūros reikalai. 1963 m., įsteigus Lietuvos aklųjų draugijos leidyklą, tapo pirmuoju jos direktoriumi. Po kelerių metų, kai leidykloje buvo įsteigta nauja Tiflologinės literatūros redakcija, perėjo jai vadovauti.
Be darbo neregių organizacijoje, A. Jonynas entuziastingai dalyvavo tuometinės Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Pokario metais pradėjo aktyviai kurti ir publikuoti savo kūrybą. 1949 m.  priimamas į Rašytojų sąjungos narius. Dirbo „Pergalės“, „Literatūros ir meno“, „Moksleivio“ redakcijose. Jo plunksnai priklauso per 20 originalių knygų. 1942–1945 m. eilėraščiuose (rinktinė „Rugsėjo pilnatis“, 2003) ryški neoromantikų poetika. Pilietiniuose eilėraščiuose (rinkiniai: „Kovotojų dainos“, 1949, „Pasiryžimo metas“, 1973, kt.) vyrauja sovietinės tikrovės aukštinimas, oratorinis, tezinis stilius. Parašė eiliuotą laišką „Draugui Stalinui“ (su Juozu Macevičium, 1950), eiliuotų apybraižų ir reportažų (rink. „Pavasarėjančiais arimais“, su J. Macevičium, 1957), satyrinių eilėraščių (rinkinys „Pernykštis sniegas“, su Kostu Kubilinsku, 1957), satyrinių apysakų („Paskutinė vakarienė“, 1962, „Šventieji žiedžia puodus“, 1965), filmo „Svetimi“ scenarijų (su J. Požėra, 1962, rež. Marijonas Giedrys), publicistikos (rinkinį „Žmogiškoji reabilitacija“, 1979), literatūros kritikos (rinkinys „Prie gyvo šaltinio“, 1978), kūrinių vaikams ir jaunimui. Rašytojo kūryba buvo vertinama, jis yra gavęs įvairių premijų ir apdovanojimų: už eilėraščių rinkinį „Pasiryžimo metas“ 1974 m. paskirta respublikinė premija; 1977 m. – Lietuvos aklųjų draugijos meno premija, 1979 m. (jau po mirties) už knygą „Žmogiškoji reabilitacija“ – Lietuvos aklųjų draugijos tiflologijos premija. Jonynas daug rašė apie gamtą, jaunystę, pavasarį, poeziją, tėvynę, gimtąjį Alytų. Buvo romantikas, neramios širdies poetas, kuriam kūryba – vienintelis būdas įprasminti savo buvimą. Troško pažinti žmogų, gamtą, visuomenę, atsiverti pasauliui...  „Kūryba turi tarnauti gyvenimui, gyvenimas – neišsenkanti versmė kūrybai!“
 Žmonės Antaną mylėjo už nuoširdumą, jautrumą, geranoriškumą ir norą padėti. Be draugų negalėjo gyventi – visiems jo buto durys buvo atviros. Žmona yra sakiusi, kad jų namuose nuolat lankydavosi įvairiausi žmonės, vis su reikalais, su rūpesčiais, beprašantys pagalbos. Sesuo pasakojo, kad iki paskutinių gyvenimo dienų brolis daugiau rūpinosi kitais negu savimi. Jis labai atsakingai gilinosi į kiekvieno rašytojo reikalus, kantriai ieškojo talento trupinėlių lyg Vaižgantas „deimančiukų“, paskatino ne vieną jauną rašytoją kurti,  negailėdavo patarimų, siekė, kad deramai būtų įvertintas mirusiųjų rašytojų atminimas. Ypač dėmesingas buvo P. Širviui, stengėsi, kad šis gautų pensiją, bardavo, kai Paulius sutartu laiku nenueidavo pas gydytoją, į ministeriją ir pan. Jonynas buvo puikus oratorius, mokėjęs dalykiškai ir sklandžiai kalbėti, todėl  klausyti jo kalbų būdavo įdomu. Nemėgo verkšlenimo, savęs gailėjimo, tuščio pasipūtimo. Pasak  žmonos Stasės Jonynienės, Antanas „žmogų vertino pagal tai, ar jis teisingas, doras ar geras. Jam nerūpėjo, kokios jis tautybės. Visų tautybių žmonės laukiami ir gerbiami buvo mūsų namuose.
Antano ir Stasės Jonynų šeimoje augo šeši vaikai: trys sūnūs ir trys dukros. Abu tėvai vaikus auklėjo pasitardami, pasiginčydami, šeimoje netrūko meilės, santarvės, pasitikėjimo. Dukra Dalia yra pasakojusi, kad tėtė ir mama labai mylėjo vienas kitą, jie buvo tarsi dvi vienos būtybės pusės. Visi namuose buvo orientuoti į didžiausias žmonijos vertybes, į meną: muziką, poeziją, dailę. Vyriausiasis sūnus poetas Antanas A. Jonynas po tėvo mirties parengė ir išleido jo poezijos rinktinę „Rugsėjo pilnatis“.
Žurnalo „Mūsų žodis" žurnalistams, kalbinusiems Antaną A. Jonyną, pastarasis papasakojo: „Tėvas buvo pakankamai modernus poetas. Jaunystėje veikiamas neoromantinės lietuvių poezijos, vėliau – rusų modernizmo, Majakovskio. Negalėčiau jo apibūdinti kaip visiško tradicionalisto. Tai buvo modernizmo mokyklos išugdytas žmogus. Kitas dalykas, kad šitas modernizmas dabar jau yra tapęs klasika.“ Paklaustas, ar ideologiniai tėvo eilėraščiai buvo parašyti todėl, kad reikėjo, ar todėl, kad tokie buvo jo įsitikinimai, sūnus atsakęs: „Įlįsti į žmogaus sielą negali net tada, jeigu tas žmogus yra tavo tėvas. Antra vertus, matyt, nesuklysiu sakydamas, kad komunistinio tikėjimo jame, ypač jaunystėje, buvo, ir jis buvo tikras. Bent jau ta prasme, kad tėvas, man regis, nuoširdžiai tikėjo, jog socializme gali būti įgyvendintas socialinis teisingumas (o tai buvo kertinė jo pažiūrų sąvoka). Kai kurie dalykai man yra nesuprantami, tačiau manau, kad daugelis jo „tarybinių“ eilėraščių parašyti nuoširdžiai. Kita vertus, paskutinių metų jo eilėraščiai nėra tokie primityviai komunistiški ar optimistiški. Juose daug abejonės ir daug noro tikėti. Paskutinis jo gyvenimo dešimtmetis buvo labai skausmingo nusivylimo dešimtmetis. Supratimas, kad visa šita komunistinė ideologija yra fasadas, kad visa tai yra galimybė raudoniesiems biurokratams kurtis gyvenimą, jį labai žeidė“ („Mūsų žodis“, 2003, Nr. 12: „Likęs sūnaus prisiminimuose“).
Adolfas Venckevičius (žurnalo „Mūsų žodis“ buvęs vyriausiasis redaktorius) prisimena: „Kartą pas tuometinę redakcijos darbuotoją Eleonorą, mažame bendrabučio kambarėlyje, kažką šventėme. Dalyvavo ir Jonynas. Neblogai išgėrėme ir vienas bendradarbis pradėjo traukti tokias daineles: „Laikrodėlis eina tiku tiku tiku, kaip man nepatinka valdžia bolševikų“ ir pan. Ir visi su tokiu dideliu entuziazmu kad traukiame. Jonynas sėdi, klauso, išsiėmė degtukų dėžutę, stumdo tarp pirštų. Galop sako: „Vyrai, gal nereikia?“ Bet tie vyrai net nesiklauso ir toliau traukia. Pasėdėjo pasėdėjo, nieko nesakęs atsistojo ir išėjo. Kol sėdėjo Jonynas, buvo daugiau entuziazmo, kai išėjo, ir tos dainos liovėsi. Kitą dieną susitiko mane Eleonora ir sako: „Kažin, kaip čia bus, ar Jonynas mūsų neapskųs?“ Tačiau tas įvykis ėjo ir praėjo – Jonynas apie jį niekam nieko nesakė.“
Rašytojas mirė 1976 m. liepos 5 d., palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse. 1989 m. Alytuje atidarytas Antano Jonyno memorialinis muziejus, jo garbei pavadinta gatvė Alytuje. Poeto vardu taip pat pavadinta Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinė mokykla.
Anot monografijos apie Antaną Jonyną autorės Janinos Riškutės, „metai, užuot gramzdinę į užmarštį, saugo jį gyvą, artimą mums“ ( J. Riškutė, „Antanas Jonynas“, p. 252).
Mirė. –
Vienas žodis. Nežinia...
Ten, kažkur anapus, nežinia...
Upė teka, saulė dega amžina,
Vienas žodis –
Nesibaigianti daina.

(„Biografija“, 1944)
 
Parengta pagal:
J. Riškutė „Antanas Jonynas“. — Vilnius, „Vaga“, 1988.
„Mūsų žodis“, 2003, Nr. 12.

 

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė.

Visa galerija
Atgal