Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
08
balandžio
2020

ANTANO MIŠKINIO „PSALMĖS“

Negaliu atsistebėti, kad iš Sibiro lagerių ir tremties parsivežta tiek daug lietuviškų eilėraščių, sukurtų „glėby nakties“, anot vieno poeto. Turime, ko gera, pačią turtingiausią kalinių ir tremtinių poeziją Europoje. Tai skaudus pasididžiavimas. Masinės žudynės, baisūs tardymai, dundantys į nežinią ešelonai išbudino – gal jau paskutinį kartą – kolektyvinį tautos kūrybos instinktą kaip atsvarą stalinizmo baisybėms. < ... > Tūkstančiams ištremtųjų ar nuteistųjų Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų, studentų žodis liko vieninteliu turtu, kurio nepajėgė išplėšti čekistų teroras, badas, ledinė Arktikos naktis. Kai jau atimta viskas – namai, šeima, tėvynė, – gimtasis žodis tapo paskutiniąja užuobėga, kur dar galima kažkam pasiskųsti, apsiverkti ir pagrasinti savo budeliams (Vytautas Kubilius. Iš įžanginio straipsnio eilėraščių rinkiniui „Tremtinio Lietuva“. Vilnius, 1990 m.).
Poetas, prozininkas, literatūros kritikas, pedagogas, vertėjas Antanas Miškinis (1905–1983) kartu su didele mūsų tautos dalimi taip pat perėjo lagerių „golgotas“: 1948 m. suimtas, 1949–1953 m. kalėjo Mordovijos lageriuose, kur parašė savo garsųjį eilėraščių ciklą „Psalmės“. Jos daugelio vadinamos pačiu prasmingiausiu ir vertingiausiu tremčių laikotarpio literatūriniu palikimu. „Psalmės“ guodė bei teikė stiprybės lagerių kaliniams ir buvo giedamos kaip maldos. Eilėraščiai buvo surašyti ant beržo tošies ir cemento maišelių skiaučių kaip tautos kančių, vilties ir pasipriešinimo metraštis. Daugybė kalinių „Psalmes“ mokėjo mintinai, jos plito iš lagerio į lagerį iki Norilsko bei Kolymos. 
Nukeliavusios savas „odisėjas“, „Psalmės“ pasiekė ir Lietuvą. Eilėraščius iš lagerių zonos išnešė keli kaliniai, vienas jų – drąsus jaunuolis Andrius Ulevičius (lageryje įsitaisęs fotoaparatą, ten slapta mokėsi fotografuoti bei sukaupė paties darytų unikalių nuotraukų rinkinį). Parvežęs eilėraščius į Lietuvą, iki 1988 metų slėpė užklijuotus nuotraukų albumėlio viršeliuose, įrištuose juodu šilkiniu dainininko Antano Kučingio kaklaraiščiu. Tai jo slėptuvėse ir atsirado didžiausias A. Miškinio rankraščių ir nuorašų pluoštas. A. Ulevičius prisiminė: Tą kaklaryšį A. Kučingis padovanojo A. Miškiniui, tai jis man davė, dar trūko medžiagos kampo, tai va kitos panašios įsiuvau. Tada A. Miškinis man padavė tų savo eilėraščių visą pluoštą ir sako – imk ir gerai paslėpk, tu jaunesnis, gal tau pavyks į Lietuvą parvežti. Tada sudėjau juos tarp nuotraukų albumėlio kartoninių viršelių, aptraukiau tuo kaklaryšiu ir suklijavau. Tai buvo dar 1952 metais Mordovijoje, taigi iki paleidimo dar ketveri metai. Taip ir saugojau, visur su savimi nešiojausi. Ir išslapsčiau trisdešimt aštuonis metus (A. Geniušas. „Spygliuota Odisėja“ // A. Miškinis. „Sulaužyti kryžiai“. Vilnius. 1989, p. 282).
Kitą A. Miškinio rankraščių pluoštą, paslėptą A. Kučingio Heinės poezijos tomo viršeliuose, tėvynėn parvežė lietuvių literatūros tyrinėtojas Algis Tomas Geniušas. Tuos eilėraščius ir psalmes Vilniuje 1957 m. atidavė į rankas pačiam autoriui, kuris jas suredagavo ir paslėpė iki geresnių laikų. Taip Lietuvoje atsirado du – Geniušo ir Ulevičiaus – rankraščių komplektai ir nesuskaičiuojama daugybė nuorašų.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi Antano Miškinio tremties kūrybos rankraščiai pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektais ir įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Registracijos Nr. 49. 2011 metų birželio 28 diena.
Antano Miškinio „Psalmių“ rankraščių originalus galima pamatyti parodoje, kuri veikia Maironio lietuvių literatūros muziejuje nuo sausio 21 d. iki vasario 29 d.

Parodą parengė muziejininkas Edmundas Kazlauskas ir dailininkė Inga Zamulskienė.

 

Visa galerija
Atgal