Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
11
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

ALGIRDAS LANDSBERGIS (1924–2004)

Kviečiame susipažinti su jubiliejine virtualia paroda, kuri skirta išeivių rašytojui, dramaturgui, literatūros kritikui, „Laisvosios Europos“ radijo bendradarbiui, PEN klubo tremtyje pirmininkui bei vicepirmininkui, profesoriui Algirdui Landsbergiui. Per unikalias archyvalijas – dokumentus, nuotraukas, rankraščius, laiškus, spaudinius, knygas, memorialinius daiktus – pristatytas jo dar mažai kam Lietuvoje žinomas gyvenimo kelias: 1924–1944 m. – Lietuva; 1944–1949 m. – Vokietija; 1949–2004 m.– Jungtinės Amerikos Valstijos.
Šių eilučių autorė nuo 1989-ųjų bendravo su rašytoju, gavo iš jo archyvinės medžiagos. Vėliau jo kultūriniu palikimu rūpinosi žmona Joan bei sūnūs Paulius ir Jonas. Tačiau pagrindinį rašytojo atminties įamžinimo darbą atliko Teresė ir Algimantas Landsbergiai, kurie nuolat skatino artimuosius ieškoti medžiagos bei savo lėšomis persiųsdavo ją į MLLM. Per pastaruosius metus jų dėka rinkinys pasipildė unikalia medžiaga. A. Landsbergio kultūros paveldas yra tvarkomas, tyrinėjamas, populiarinamas, skelbiamas. Rašytojas, dovanodamas knygą „Kelionės muzika“, įrašė: „Maironio muziejui, kuris jau virto mano namais“.
A. Landsbergis – vienas iš tų talentingųjų išeivių kūrėjų, vienodai laisvai rašiusi lietuvių bei anglų kalbomis. Savo debiutine knyga „Kelionė“ (1954) įsirašė lietuvių literatūros istorijoje kaip pirmojo modernaus romano autorius. Taip pat išleido dvi novelių knygas „Ilgoji naktis“ (1956) bei „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“ (1979). A. Landsbergis teigė: „Didelė dalis mano literatūrinių pastangų buvo ta kova už kalbą – kalbas. Visa tai pakeitė mano raštus. Kalba, gyvenimas tarp kalbų, skirtingų kalbų, skirtingi pasauliai – tapo labai svarbi tema.“ Mėgiamiausias jo kūrybos žanras buvo drama, traukte traukė scenos pasaulis. Jam rūpėjo atnaujinti lietuvių dramos teatrinę kalbą, draminę raišką. Jis sukūrė savo teatrą, kuriame estetinę kūrinio vertę kėlė aukščiau už patriotines, idėjines nuostatas. A. Landsbergio pjesė „Penki stulpai turgaus aikštėje“ susilaukė prieštaringų vertinimų: išeivijoje uolūs „tėvynės sergėtojai“ apšaukė jį komunistu, o Lietuvoje jis buvo apkaltintas istorinės tiesos iškraipymu. Ši pjesė buvo išversta į latvių, anglų, vokiečių kalbas. Kiti svarbesni A. Landsbergio kūriniai teatrui – stebuklingas vaidinimas „Vėjas gluosniuose“ (1958), komedija „Meilės mokykla“ (1965), vienaveiksmis farsas „Barzda“ (1966). Drama „Penki stulpai turgaus aikštėje“ pastatyta Brodvėjaus, Čikagos, Toronto, Kauno dramos teatruose. Šią pjesę anglų kalba pastatė „Gate teatre“, „Off-off Broadway“ trupė „Stone soup Theatre arts“. 1961 m. „Penki stulpai turgaus aiškštėje“ buvo pastatyti Chicago's Community theatre, parodyti Čikagos televizijoje. Pjesė „Vėjas gluosniuose“ sėkmingai suvaidinta Melburne „Lietuvių dienų“ metu. A. Landsbergio pjesė „Idioto pasaka“ buvo pastatyta Lietuvos bei Slovėnijos teatruose. Parodoje lankytojai pamatys ne tik šias knygas, bet ir jų rankraščius, nuotraukas, programas, afišas iš įvairių pastatymų.
Literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris vertindamas A. Landsbergio kūrybą rašė: „Kaip menininkas, jis supranta, kad kūryba yra visų pirma pavaizdavimas komplikuoto santykiavimo tarp minties, struktūros ir tikrovės, ir tik po to, jeigu iš viso, tikėjimo išpažinimas. Landsbergis ir priklauso prie naujosios mūsų rašytojų kartos, suprantančios, kad estetiniai uždaviniai mene svarbesni už bet kokį ideologinį momentą < >. Pagrindinis kūrybinės energijos šaltinis jam vis tiek pasiliko ieškojimas prasmės, idėjos, kuri patenkintų laisvo, kuriančio proto reikalavimus.“
A. Landsbergis gimė 1924 m. birželio 23 d. Kybartuose. Jo gyvenimas driekėsi per Seredžių, Birštoną, Ariogalą į Kauną. Čia mokėsi Jėzuitų gimnazijoje, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Iš Kauno 1944-aisiais išstumtas į Vakarus. Parodoje rodomos nuotraukos iš A. Landsbergio vaikystės – su tėvais, su dvyniais broliu Algimantu ir seserimi Gražina. Dokumentai byloja apie jo sėkmingą Jėzuitų gimnazijos užbaigimą, studijas Vytauto Didžiojo universitete. Gyvenimas Vokietijos DP stovykloje buvo fiziškai skurdus, bet dvasiškai turtingas. Studijavo Mainco universitete, gilinosi į Vakarų kultūros literatūrą, filosofiją bei meno paslaptis. Penkeri metai praleisti Vokietijoje jaunuolio pasaulėžiūroje padarė perversmą. Sąlytis su laisva Vakarų kultūra praplėtė akiratį, nuskaidrino pilką tremties kasdienybę naujomis egzistencinėmis spalvomis, sutvirtino norą siekti mokslų. Kartu su broliais Jonu ir Adolfu Mekais leido avangardinį modernistinį žurnalą „Žvilgsniai“. Įstojęs į Ipolito Tvirbuto teatro studiją Kaselyje, šiai trupei vertė kūrinius. Bendradarbiavo „Minties“ laikraštyje, mokytojavo lietuvių stovykliniuose gimnazijose. Eksponuojamos itin unikalios nuotraukos, kuriuose užfiksuotos DP stovyklų krepšinio, futbolo komandos, Mattenbergo gimnazijos mokytojai, teatro trupės pastatyta M. Rostrando „Žmogus, kuri užmušiau“ išversta A. Landsbergio pjesė. Eksponuojamas ir jo eilėraštis – „Wiesbadenas“.
1949 m. pasiekęs Amerikos krantus, studijavo Bruklino kolegijoje, Kolumbijos universitete, įgijo menų magistro diplomą. Visi šie studijų dokumentai yra eksponuojami parodoje. Lankytojai gali pamatyti ir jo magistro darbą „Bertoldo Brechto ir Polo Klodelio epinė kūryba“. Įsitraukęs į akademinį gyvenimą, beveik trisdešimt metų profesoriavo Fairleight Dickinso universitete, skiepydamas studentams meilę teatrui, menui, literatūrai. A. Landsbergis pasižymėjo lengvu kalbėjimo stiliumi, turėjo oratoriniu gabumu.  Šie būdo bruožai, charakterio savybės padėjo jam dirbant „Pavergtų tautų seime“, „Laisvosios Europos“ radijuje. Tarptautiniame PEN klube tremtyje atliko Lietuvos ambasadoriaus vaidmenį, kalbėdamas pasauliui apie sovietų okupuotas tautas bei ten vykdomą terorą. Parodoje eksponuojami jo pranešimų, straipsnių rankraščiai, mašinraščiai. Jis rašė populiariomis dienos aktualijomis, analizavo istorines asmenybes, giliai ir plačiai domėjosi žydų tautybės žmonių persekiojimų Antrojo pasaulinio karo metu. Jam rūpėjo kultūrinis bei literatūrinis gyvenimas okupuotoje Lietuvoje. Už savo priešišką sovietų valdžiai veiklą ilgai buvo neįleidžiamas į gimtinę. Tik 1991 m. pabaigoje pirmą kartą atvyko į Lietuvą, kitais metais buvo pakviestas į „Life“ festivalį. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai apdovanotas LDK Gedimino V laipsnio ordinu. Pasitraukęs iš akademinio gyvenimo, įkūrė „skrajojantį universitetą“ ir bibliotekose, teatruose skaitė įvairiomis tematikomis paskaitas. 2004 m. pavasarį Niujorke staiga nutrūko jo gyvybės siūlas, palaidotas St. Charles kapinėse, Farmingdale, Niujorke.
A. Landsbergis pasižymėjo kaip nenuilstamas kovotojas už lietuviško žodžio laisvę. Laisvalaikį skyrė kūrybai: tiek prozoje tiek dramaturgijoje rašytojas ieškojo naujovių. „Rašymas man yra lietuviškųjų vertybių išsaugojimas – nuo aplinkos, nuo laiko suirutės. Lietuviškosios vertybės yra anapus laiko. Mano paskirtis yra tų vertybių puoselėjimas lietuvių rašytojų ir skaitytojų būrelyje, nusigręžus nuo laiko ir aplinkos miražų,“ – rašė A. Landsbergis. Su liūdesiu konstatavo, kad „Amerikoje skaitytojų ratas siaurėja, bet aš nenustoju rašęs, nes aš galvoju apie jaunimą Lietuvoje, kuris kada nors galės skaityti mūsų knygas.“ Svajonė išsipildė dar jam esant gyvam: sulaukė tos džiaugsmingos valandos, kai jo kūriniai buvo skaitomi, pjesės vaidinamos ne tik Lietuvoje, bet ir įvairių pasaulio kraštų scenose. Knyga „Kelionės muzika“ išleista 1992 m. Vilniuje suteikė Lietuvos skaitytojams galimybę pasimėgauti jo žodžio magiška galia.
Nuoširdžiausi padėkos žodžiai rašytojo sūnums Pauliui ir Jonui bei ypatingi padėkos žodžiai Teresei ir Algimantui Landsbergiams.

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėjai Virginijai Paplauskienei

Visa galerija
Atgal