Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS (1919–2015)

A. Nyka-Niliūnas gimė 1919 m. liepos 15 d. Nemeikščiuose (Utenos r.). Tėvas Adolfas išmokė skaityti ir rašyti, motina Veronika įskiepijo meilę dainai. Gausioje šeimoje kiekvienas narys valdė kokį nors muzikos instrumentą. A. Nyka-Niliūnas grojo mandolina, lūpine armonikėle. Čipkų šeimoje buvo skiepijama meilė muzikai, grožiui, išskirtinoje pagarboje buvo knyga. Iš pat vaikystės masino ir kerėjo knygų pasaulis: vyresnieji balsiai skaitydavo jaunesniems. Tad nuo vaikystės iki dabar A. Nykai-Niliūnui knyga buvo ir yra ištikimiausia draugė. Studijų metais kartu su draugais – Kaziu Umbrasu ir Vytautu Mačerniu naršė antikvariatus ir knygynus. Pirkdavo retas ir naujai išėjusias knygas. Pirmoji biblioteka, sukaupta studijų metais, liko Nemeikščių kaime. Šiais metais, vykdant rašytojui skirtą ekspediciją, iš sūnėno Šarūno Tranelio ir buvo gautos A. Tolstojaus, I. Turgenevo, O. Wildo, K. Hamsuno, H. Radausko, J. Kossu-Aleksandriškio, A. Miškinio ir kitų knygos su įdomiais antspaudėliais: Čipkų namų Nemeikščių biblioteka. Rašytojo namuose Baltimorėje (JAV) sukaupta gausiausia ir turtingiausia biblioteka. Jis perskaito beveik visas jį dominančias knygas ir vėl grįžta prie dvasiai artimiausių...
Kitas nenumaldomas troškulys – naujų pasaulių atradimas, pažinimas, atvedė į Vytauto Didžiojo, vėliau Vilniaus universitetus. Studijų pagrindiniu objektu pasirinko romanistiką. Parašęs studijinį darbą apie Pierre Loti kūrybą gavo diplomą. Dirbo Vilniaus universiteto romanistikos seminaro bibliotekoje. Čia neblaškomas galėjo koncentruotis į knygų pasaulį.
1944 metais, traukdamasis nuo antrosios rusų okupacijos, atsidūrė Vokietijoje. Berlyne kartu su J. Girniumi lankė filosofijos kursus. Žinias gilino Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose. Mokytojavo lietuvių gimnazijoje, dėstė prancūzų kalbą K. V. Jonyno įkurtoje Meno mokykloje Freiburge. Tėvo Leonardo Andriekaus rūpesčiu su visa šeima buvo iškviestas į Ameriką. Nuo 1949 metų apsigyveno Baltimorėje. Pirmieji darbai, kaip ir daugelio mūsų intelektualų, buvo proziški, tačiau likimas apdovanojo mėgiamiausiu darbu – nuo 1959 m. iki 1984-ųjų dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
Virtualioje parodoje rodomos jo artimųjų, šeimos narių, studijų draugų nuotraukos. Dokumentai iliustruoja aukščiau išvardintus biografijos faktus.
Džiugu, kad iš paties rašytojo bei jo brolio Stasio pavyko gauti nemažai rankraštinės medžiagos. A. Nyka-Niliūnas 1939 metais įsidrąsino ir nusiuntė keletą eilėraščių į „Dienovidžio“ redakciją, tai ir buvo pirmas viešas debiutas. Vokietijoje parengė debiutinę knygą „Praradimo simfonijos“ (1946 m.). Knyga buvo išleista ir pelnė BALF‘o premiją. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje. Amerikoje buvo išlestos knygos: „Orfėjaus medis“, „Vyno stebuklas“, „Balandžio vigilijos“, „Žiemos teologija“. Lietuvoje 1996 metais išleista rinktinė „Eilėraščiai“. Itin daug laiko ir jėgų paskyrė vertimams. Skelbiamos ne tik jo verstos knygos: V. Šekspyro „Hamletas“; Š. Bodlero „Paryžiaus splinas“; Vergilijaus „Georgikos“, bet ir originalūs Holderlino, Goethes, Rimbaud kūrinių vertimų rankraščiai.  
A. Nyka-Niliūnas įsirašė į lietuvių literatūrą kaip reiklus literatūros kritikas. Per jo įdėmų žvilgsnį neprasprūsdavo menko intelektualinio, nepakankamai estetinio lygio tekstai. Jis nesitaikstė su vidutinybėmis lietuvių literatūroje. Pirmąją recenziją apie S. Santvaro knygą „Laivai palaužtom burėm“ parašė ir atspausdino žurnale „Tremtinių mokykla“ Vokietijoje. Dažniausiai savo recenzijas pasirašinėjo L. Miškino slapyvardžiu. Lietuvoje 1996 metais išėjo jo kritikos straipsnių rinktinė „Temos ir variacijos“. Nagrinėjimų autorių ir temų spektras platus: nuo K. Donelaičio iki J. Marcinkevičiaus ir šiuolaikinių jaunųjų autorių.
A. Nyka-Niliūnas įėjo į lietuvių literatūrą kaip talentingiausias memuaristas: nei vienas išeivių rašytojas taip plačiai ir išsamiai nepateikė skaitytojui savo gyvenimo atsiminimų, kurie buvo rašomi nuo 1938 metų iki šių dienų. Biografinio lygmens tekstai pulsuoja gyvybe: juose surašyta ne tik griežta faktologija, bet ir subtiliai atskleistas epochos, kurioje gyventa, koloritas. Menininkas, profesionaliai įvaldęs žodį, tapo juo kaip teptuku, spalvindamas įvykius jutiminiais niuansais.
A. Nyka-Niliūnas pelnęs ne vieną apdovanojimą bei įvertinimą. Už nuopelnus Lietuvai kultūros ir literatūros srityje apdovanotas LDK III laipsnio Gedimino ordinu, gavęs aukščiausią įvertinimą – Lietuvos Nacionalinę premiją.
A. Vaičiulaitis apibūdindamas A. Nykos-Niliūno kūrybinį audinį, rašė, kad jame „užkerėta ištikimybė savo gimtinės namui, motinai ir medžiui. Tai neišpasakytai graudi, eleginė, sykiu ir stoiška ištikimybė, nelyginant prarastojo rojaus ilgesys...“

Savo namuose 2015 m. sausio 20 d. po trumpos ligos, apsuptas artimiausių žmonių – dukros Berenikos ir sūnaus Ario – meilės, rašytojas  iškeliavo Amžinybėn...

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė

Visa galerija
Atgal