Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
gegužės
2019

A. LAUCEVIČIŪTĖS-ČIPKIENĖS DARBŲ PARODA

Maironio lietuvių literatūros muziejaus (toliau – MLLM) mansardoje atidaryta išeivių dailininkės Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės (1922–2009) meno kūrinių paroda. 2016 metais Berenika ir Aris Čipkai padovanojo savo mamos, dailininkės Aleksandros Laucevičiūtės darbus Lietuvai. Didelė dalis paveikslų perduota į M. K. Čiurlionio nacionalinį dailės muziejų; kita dalis, kaip ir visas jų tėvo, rašytojo Alfonso Nykos-Niliūno rinkinys, parvežtas į MLLM.
Lapkričio 12 dieną Maironio namuose vyko šiems menininkams skirtas atminimo vakaras: buvo pristatyta šiemet išleista A. Nykos-Niliūno knygos „Praradimo simfonijos“ rankraštinio maketo fotografinė laida, kurią sudarė ir įvadą parašė šių eilučių autorė. Tuo pačiu pirmą kartą MLLM eksponuojami menininkės darbai. Tapytoja Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė surengė nemažai personalinių ir kartu su kitais dailininkais grupinių parodų Niujorke, Vašingtone, Čikagoje, Baltimorėje. Jos kūrybinis palikimas – per 150 paveikslų ir per 30 ištapytų keraminių vazų. A. Laucevičiūtė puikiai valdė ne tik teptuką – ji parengė nemažai tekstų meno temomis, kurie buvo paskelbti Lietuvių enciklopedijoje, leistoje Bostone.
 Parodoje eksponuojama archyvinė medžiaga – dokumentai, nuotraukos, laiškai – suteikia galimybę iš arčiau pažvelgti į menininkės gyvenimą. A. Laucevičiūtė-Čipkienė gimė 1922 m. balandžio 25 d. Kuršėnuose. Persikėlusi į Kauną, mokėsi gimnazijoje ir domėjosi daile, o ypač M. K. Čiurlionio mistiniu pasauliu, vėliau – A. Samuolio ir A. Gudaičio kūryba. Tačiau anuomet jauną gimnazistę labiau traukė ir kerėjo D. Nasvytytės modernaus šokio studija. Šokio meno mokėsi ir Austrijoje, pas Rozaliją Hladek prie Vienos muzikos mokyklos. Tačiau meilė dailei – noras piešti, prakalbinti drobę savo sielos kalba, tapyti – lydėjo visą laiką ir prasiveržė Vokietijoje. Kaip pasakoja menininkė: „Dailę pradėjau studijuoti pokariu Freiburge, prof. V. Vizgirdos ir A. Valeškos klasėse, lankiau prof. Galdiko akvarelės kursą, ir kt.“ Šią meno ir amatų mokyklą – Ecole des Arts et Metiers Freiburge įsteigė dailininkas Kazimieras Vytautas Jonynas. Čia studentai buvo lavinami visapusiškai: dėstomi meno pagrindai, mokoma kalbų, filosofijos, meno istorijos – dėstė A. Čipkus, H. Nagys, A. Rannit, V. Vizgirda, A. Valeška, V. Kmitas, A. Galdikas. Prisimindama Vokietijoje praleistus studijų metus A. Laucevičiūtė rašė: „Visus mus anuomet žavėjo poimpresionistinė mokykla ir pirmą kartą originalai buvo prieinami mums. Gal tuo laiko tarpu didžiausias Dievas buvo Picasso, kuris stebino priblokšdamas. Bonnard‘as atrodė labiau emocionalus, niuansuotas, artimesnis. Čia teko pirmą kartą matyti Braque, Van Gogh.“ 1947 m. Sandra sėkmingai baigė Meno mokyklą ir gavo V. K. Jonyno pasirašytą mokslo baigimo pažymėjimą. Dailininkas Romas Viesulas, vertindamas pirmuosius menininkės kūrinius, rašė: „Nuo pat meno mokyklos dienų nebuvo abejonių, kad Sandra turi didelę spalvos pajutimo dovaną. Pažvelgus į darbus detaliai, ankstyvesniu laikotarpiu, kur netrūkdavo spalvinio skaidrumo, pasitaikydavo ir komplikuoto, kartais prieštaraujančio, peizažinio monologo. Vėlesnieji ir dabartiniai darbai rodo didelį apsisprendimą ir išreikštos minties bei priemonių tiesumą. Tai geros tapybinės brandos ženklai.“ Guvi, nerimstanti, nenustygstanti vietoje menininkė ieškojo naujų raiškos būdų ir naujų stilistinių priemonių. Meno kūriniai saviti: technika įvairi – ji tapė ant keraminių vazų, ant drobės. Amerikoje pasinėrė į abstraktų ekspresionizmą. Jos pagalbininkais tapo dažai, drobė ir laki vaizduotė, kurios dėka ir gimė ekspresyvių potėpių kūriniai. Draugai ir artimieji ją vadino švelniu vardu – Sandra. Taip ji ir pasirašinėjo savo paveikslus.
A. Laucevičiūtė Vokietijoje sutiko artimą sielą – poetą Alfonsą Čipkų (A. Nyka-Niliūnas), ištekėjo. Persikėlę į Ameriką, apsigyveno Baltimorėje. Kaip ir kiekvienam atvykusiam į svetimą žemę reikėjo susikurti materialinį pagrindą: tiek vienas, tiek kitas dirbo fizinius darbus, tačiau abu ištikimai rūpinosi vienas kitu. A. Nyka-Niliūnas visomis išgalėmis siekė, kad žmona neapleistų savo talento. 1950 metais, gegužės 16 d., savo knygoje „Dienoraščio fragmentai“ įrašė: „Mano dideliam džiaugsmui, Sandra vėl pradeda po truputį tapyti. Tik bėda, kad viskas (drobė, dažai, aptraukiamieji rėmai), atsižvelgiant į mūsų pajamas gan brangiai kainuoja, bet žinoma, tai smulkmena. Netrukus žada įsirašyti į vieno amerikiečio tapytojo studiją ir ją lankyti (dirbti – ne mokytis) šeštadieniais, kai aš esu namie.“ A. Laucevičiūtė dirbo keliose privačiose tapytojų studijose, bendravo su dailininku Joanu Westermanu, lankė Baltimorės meno mokyklą – Museum of Art School, tobulinosi pas tapytoją Keithą Martiną. Įtaką darė vienas iš žymių dailininkų ekspresionistų – Jacksonas Pollockas. Sandra buvo vertinama ir lietuvių ir amerikiečių dailininkių pasaulyje. A. Valeška, kuravęs vieną iš jos parodų, rašė: „Sandra visa savo kūryba yra europietė daugiau negu visi kiti mūsų jaunieji dailininkai. Ji net savo koloritu primena Nepriklausomos Lietuvos tapytojus. Dailininkės spalvų derinys gana pavojingas, nevartojant pasažo tarp vienos ar kitos spalvos.“ MLLM mansardoje eksponuojami dailininkės šiltų tonų, įmantrių linijų, spalvingi paveikslai džiugina kiekvieno į jį žvelgiančio širdį ir akį... Dailininkės tikslas buvo kurti ir skleisti grožį pasaulyje.
A. Laucevičiūtė-Čipkienė mirė 2009 m. gegužės 29 d. Jos vyras poetas A. Nyka-Niliūnas skaudžiai pergyveno žmonos, draugės, mūzos, artimiausios dvasinės draugės netektį. Mylimai Sandrai dedikavo visą kūrybą ir parašė jos atminimui knygą „Dienoraščiai 2009–2012“. Tai tik viena citata, nusakanti rašytojo santykį su Sandra: „Moterys yra kitoki, moraliai pranašesni, kito pasaulio žmonės. Jos kitaip žino, kitaip jaučia, kitaip mato, kitaip girdi, kitaip reaguoja, kitaip supranta ir interpretuoja realybę. Kalba kita kalba. Todėl ne tik galima, bet ir reikia kalbėti apie moterų poeziją, muziką, tapybą etc. Viso gyvenimo nepakanka joms suprasti...“


Paroda veiks iki 2019 m. sausio 19 d.

Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė.

 

Visa galerija
Atgal