Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
lapkričio
2019

SPAUDOS DRAUDIMAS

Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos respublikos padalinimo 1795 m. carinė Rusija pavergė Lietuvą, turėdama tikslą sunaikinti jos kultūrą ir kalbą. Sunkiausias Lietuvai laikotarpis buvo 1864–1904 m. Po 1863 m. sukilimo uždaromos katalikų bažnyčios, vienuolynai, parapijinės mokyklos. Tačiau skaudžiausi rusų caro valdžios sprendimai: spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, graždankos įvedimas, lietuviškų mokyklų, spaustuvių ir knygynų uždarymas. Rusiško raidyno įvedimu Lietuvoje ypač uoliai rūpinosi žiaurumu pagarsėjęs Vilniaus gen. gubernatorius M. Muravjovas. Lietuviai šiems draudimams priešinosi: kūrė slaptas mokyklas, pogrindyje leido lietuviškas knygas ir laikraščius, kuriuos po visus šalies kampelius platino knygnešiai. Ne visi knygnešiai suskaičiuoti, ne visų fotografijos išliko, ne visi save laikė svarbiais ar vertais įamžinimo. Aktyviausieji iš jų patekdavo į kalėjimus, tremtį. Daugiausia žinių išliko apie knygnešį Jurgį Bielinį, kilusį iš Biržų apskrities. Ne kartą šis drąsus knygnešys buvo pakliuvęs į policijos pinkles, tačiau sugebėdavo išsisukti. Daug nemalonumų iš rusų caro valdžios patyrė ir J. Bielinio žmona Ona, likusi namuose viena su vaikais. Kai policija pajusdavo, kad drąsusis knygnešys grįžo namo, darydavo kratas. Knygas dažniausiai stropiai slėpdavo daržinėje, šiauduose, todėl jų nesurasdavo. Kada už J. Bielinio galvą policija paskyrė tūkstantį rublių, jis emigravo į Prancūziją. J. Bielinis visada pabrėždavo, kad Lietuva turi būti laisva ir nepriklausoma valstybė. Kantri ir tyli knygnešių veikla palaikė lietuvišką kultūrą, dvasią, neleido lietuviams visiškai nutautėti. Prie lietuviškos spaudos ir knygų platinimo prisidėjo ir paprasti kontrabandininkai, per sieną iš Prūsijos į Lietuvą gabenę ne tik spaudą ar knygas, bet ir pelningas anuomet prekes: arbatą, spiritą, tabaką, degtukus, šautuvus ir kt.
Šiuo sunkiu laikotarpiu daugiausia lietuviškų laikraščių ir knygų buvo išleidžiama Mažojoje Lietuvoje, M. Jankaus, Otto von Mauderodės, J. Mikšio ir kitose spaustuvėse. Populiariausios knygos buvo elementoriai, kalendoriai ir maldaknygės. Populiariausia maldaknygė – „Aukso altorius“, leista įvairiais pavadinimais. Dauguma jų – kontrafakciniai leidiniai. Kai kurias konfiskuotas knygas Rusijos administracija leido parduoti, kai kurias paprasčiausiai barbariškai sunaikino. Lietuviškų knygų rusišku raidynu, vadinama graždanka, buvo išleista labai nedaug. Gyventojai šios keistos abėcėlės nepriėmė ir tarpusavyje bendraudami nevartojo. Graždanka rašyti tekstai – retenybė. 


Atgal