Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
lapkričio
2019

LITERATŪRINIS SENAMIESTIS

Daug vargų Nemunu nuplaukė, daug karų paskandino Neries vandenys, kol išsistatė Kauno Senamiestis. O senas jis, kaip mūsų istorija, o garsus, kaip mūsų Nemunas. Senamiestis amžiumi siekia stabmeldystės, o garso sulaukia Vytauto laikais, kai kunigaikštis savo architektams duoda įsakymą statyti šventovę krikščionių Dievui. Vėl daug kojų pro Senamiestį praeina, jo garbė sužydi ir palūžta. Kartais užklydęs kronikininkas jį rašytu žodžiu pagarsina, o kartais atsibastęs perėjūnas jį skaudžiai apiplėšia ir išniekina. Bet Senamiestis statosi.
Į išstatytą Senamiestį plaukia svetimšalis, kaip ir lietuvis. Jame kelionės galą yra suradę garsūs mokslininkai, menininkai, pamokslininkai ir literatai. Tame verteivų centre tai viename, tai kitame šimtmety yra suspindėję nemarios mintys, gimęs ne vienas literatūrinis kūrinys. Kaip kiti pasaulio miestai iš gilios tradicijos kurią tirščiau kūrėjų apgyventą vietovę pavadindavo literatų kvartalu, taip ir Kauno Senamiestis tampa nominuotu literatūriniu Senamiesčiu, nes jame gyveno, kūrė ir mirė tokie žmonės, kurie sudarė pagrindus visai lietuvių literatūrai. Jei Senamiestis garsus savo bažnyčiomis, jų architektūra ir ornamentika, tai dar garsesnis tų bažnyčių ištikimais tarnais, kurie šventovių šešėly sukūrė nemirtinguosius kūrinius.
Štai iš laiko dulkių pakyla didysis poetas pralotas Maironis, prieš dešimtmetį nuėjęs prie katedros amžinojo poilsio, ir didinga savo figūra, lauke žydint vasarai, pro Rotušę pasuka į Muziejaus gatvės 5-tą numerį, laiptais pakyla į antrąjį aukštą, pasuka kairėn ir įžengia į savo poezijos laboratoriją. Apsidairo didysis poetas. Taip, panašiose sąlygose jis čia kūrė ir prieš dešimtmetį. Čia prieškambaris, pro kurį Maironį darbo kambaryje atlankydavo Jakštas ir Vaižgantas. Čia svečių kambarys su Virgilium ir Strazdeliu. Maironis susimąsto. Kiek šiose sofose svietelio sėdėję! Kiek čia gimę planų ir poezijos! Dar toliau – sale. Juk čia Vaižgantas, nutvėręs supykusį Jakštą, suktinį šokdavo…
Nuo antrojo katedros šono, pratrintu juodu apsiaustėliu apsivilkęs, smulkiais žingsneliais išeina pralotas Jakštas-Dambrauskas. Jis, nutvėręs lengvutę lazdelę, skuba iš katedros šventoriaus ir pabėgomis kicena į Rotušės aikštės 6-jį numerį. Dešinėje durys ir laiptai. Čia Šv. Kazimiero Draugija, kurios pirmininkas, senatvės palenktas, smulkiai mina į antrąjį aukštą, pasuka kairėn ir nustemba: jo bute susitelkę vežikai rėkauja, žmonės stumdosi. Niekas nepraleidžia praloto, nors jis nervingai pakelia lengvutę lazdą ir ja siekia didįjį rėksnį. Tada senelis susigūžia, palenda po atkištomis alkūnėmis ir šiaip taip įsibrauna į savo kambarį, iš kurio tiek veikalų į spaustuves išnešiojo. Kažkas surinka: „Kur lendi?! Stok į eilę!“
Jakštas nustebęs žiūri ir negali suprasti. Čia nebėra nei jo stalo, nei knygų spintų, nei pamėgtojo fotelio… Poetas susinervina ir pravirksta. Kur tiek sielos kraujo, ir rašalo, išliejo, – dabar parduodamos malkos. Kur jis prieš ketvertą metų buvo pašarvotas – sėdi kažkoks smulkus malkų pirklys, sultingai keikia klientūrą ir dažnai spjaudo ant grindų... Ir Jakštas, neberadęs savo kūrybos kalvės, smulkiai mindamas išbėga į gatvę. Gatvėje nubraukia susitvelkusias ašaras, įsitraukia į juodą apsiaustėlį ir, piktai kratydamas lazdą, nuskuba pasiskųsti seniesiems draugams.
Prie Vytauto bažnyčios pasirodo ir Vaižgantas. Jis smalsiai apsidairo, atsilapoja apsiaustą, lyg ruošdamasis bėgti į Vytauto kalną. Jo balti plaukai, kaip vyšnia, žvilga saulėje. Apvalus veidas jaunas, kaip ir visas Vaižgantas. Kanauninkui netoli eiti. Čia pat Vytauto bažnyčia, kurios šiauriniame šone amžinai priglūdęs „o šiaip jau tretininkas kanauninkas Tumas“, čia pat ir Vytauto bažnyčios rektoriaus rezidencija. Vaižgantas kelis žingsnius pamina – ir prie savo  gyvenamųjų patalpų. Bet jam, kaip ir Jakštui, nelemta pasidžiaugti savo prieš devynerius metus paliktu apartamentu. Nieko rektorate neradęs, skuba pas gerąjį kūrybos draugą Maironį. Ir čia kelias netolimas. Praėjęs Perkūno žinyčią, jėzuitus, vyskupo Baranausko namą, pasiekia buvusius Pacų rūmus, kuriuose įsikūrė Maironis. Kumštimi smarkiai suduoda į duris. Išgirdęs sunkius žingsnius, – garsiai nusijuokia. Dar kartą pabarbena, kai kažkieno nevikrūs pirštai bando atsklęsti duris. Suskamba garsiosios Maironio kanklės. Durys atsidaro.
 – O, panie, Maironis! – sušunka Vaižgantas ir puola poetui į glėbį. – Išsiilgau tavęs, brolyti.
 – Sveikas, kanauninke, – lėtai taria Maironis, laikydamas rankoje paskutiniojo savo eilėraščio korektūras. 
 – Bėga laikas greičiau už Nemuną... Baigia užmiršti mus, Jonai, tie pamokslų klausytojai. – Smarkiai kalba Vaižgantas ir be galo juda kruta, tai į Maironio sofą atsisėda, tai patekinomis prie rašomojo stalo pribėga. Vaižgantas gyvas, kaip visuomet. Po minutėlės apibėgęs jis jau visus kambarius ir šypsodamasis puola prie Maironio:
 – Aš tavo kampininkas, pralote! Anksčiau žadėdavai pasiskolinti iš manęs ordenus, dabar jie pas tave. Imk ir naudokis! Tai laikai, panie! Be mano sutikimo pas tave apgyvendino.
 – Maironis, prie rašomojo stalo sėdėdamas, per akinius žiūri ir šypsosi iš to lankstaus jaunojo senio, kaip nekartą jis Tumą anksčiau pavadindavo.
 – Nepavark, kanauninke. Visur reikia su saiku. Ne pirmosios jaunystės juk esame...
Vaižgantas tų žodžių nebegirdi. Jis kažkuriame kambary jau šūkauja, pokši, švilpauja.
 – Bibliotekėlės nematau! – Girdi Maironis Vaižganto balsą. – Tie aptiekoriai tomeliais bus išpardavę. O norėjau paskaityti. Taip seniai knygą – viešnelę bemačiau.
Nuo stalo pakyla Maironis. Jis didelis ir stambus, kaip ir poeto žodis. Lėtais žingsniais prieina biblioteką, kur Vaižgantas pasitūpęs ieško savųjų knygų.
 – Nevark, kanauninke. Veikalus kitiems rašėme, jie ten ir atsidūrė.
Maironio žodžiai nejaukiai nuskamba tuščioje bibliotekoje, kur padėti keli Vaižganto baldai. Kanauninkas praloto žodžių nė neišgirsta, jis knisasi po spintelę, verčia viską, jaukia. Galiausiai pamato vizitinių kortelių pluoštą.
 – Kad taip imčiau ir tuojau pasveikinčiau senuosius savo draugus? Ne, su gyvaisiais neprasidėk: palaikys pamišėliu!
Jiems abiems bešnekant, smulkiais žingsneliais kažkas prie durų prieina ir pasuka skambutį. Palengva keliasi Maironis, bet Vaižgantas jį pralenkia ir pirmuoju nubėga prie durų, kur jau girdisi nervingi lazdos dūžiai į durų apkaustymus.
 – Kas čia dabar, ar visą valandą turėsiu už durų laukti?! Vaižgantas girdi piktus žodžius ir pažįsta praloto balsą.
 – Nesikarščiuok, kritike, kitaip liksime priešais, – šypsosi Vaižgantas atverdamas duris.
 – Tavęs visur ir pilna, – sako įraudęs į viršų žiūrėdamas žemo stogo Jakštas.
 – O, panie, pralotą laikiau jau mirusiu, o jis, žiūrėk, kokį triukšmelį dar sugeba pakelti! Nuliūdęs išrodai, maestro?
 – Kiekvienas nuliūstų, jei surastų išparduotą kraitį! – Staiga jis nutyla, sužaibuoja akimis, į grindis pakaukšena lazdele. Vaižgantas nieko nesako, jis žino, kad tokiu metu geriau su Jakštu nesibylinėti.
Nesulaukęs atvykusiojo, išeina į prieškambarį ir Maironis. Jis giliai nustemba išvydęs seniai lauktą Jakštą. Puola į glėbius, sveikinasi, rausta. Grįžę bibliotekon, bando kalbėti apie gyvenimą, bet kalba nesimezga. Jakštas užsimena apie impresionistinę literatūrą, kuri visus uždega ir bežiūrint išsikalba kaip anais audringos kūrybos laikais.
Pro Maironio bibliotekos langą matyti tolumoje žaliuoją Aleksoto šlaitai, Nemuno ir Neries santaka, kurioje poetas vakarais, kai įrausdavo dangus, paganydavo akis. Po tuo pačiu langu noksta Maironio sodas.
 – Ach, – sudejuoja poetas, – išnykę medeliai, kuriuos sodinau... Ten prie suoliuko išauginau obelį „Pavasario balsams“ atminti, arčiau pakrypusi kriaušė – Raseinių Magdė. Nebėra jų...
 – Už tai paminklas, kur tu sėdėdavai ir poezijas rašei, sesutės tuoj po tavo mirties statytas, tebestovi, – pertraukia Maironį Jakštas. – Mano ranka ten tau, pralote, epitafija įrašyta.
 – Žiū, panie, nudžiūvusi obelėlė, kuria krėsdavau! Taip, ir mes baigiame pasenti.
Su Vaižganto žodžiais iš po serbentų krūmų išnyra balta senelė.
 – Marcelė, Marcelė! – sušunka Maironis, bet jo balsas duslus, nesiekia susenusios sesutės Marcelės Mačiulytės ausies. Jai jau 78.
Pražilusi senelė, kaip šarma, tai paravi žolę, tai apkapčiuoja kurią daržovę. Nebevikrūs jos pirštai, nebelankstūs judesiai. Bet ji dirba, kaip niekuomet. Maironis nori išeiti pas seserį, paklausinėti, kaip ji besilaikanti, ar neskriaudžiama. Pasikelia, bet vėl greit turi atsisėsti. Tos jėgos taip išsekusios. Ir jis niekuomet nenueis ir neišklausys sesutės skundo. Ji jam nepasiguos, kad turi svetimųjų pagalbos prašyti, kad kai ko skriaudžiama... Nauji laikai, didysis poete!
Įšilusi vasara. Nuo šalčių išlikusios negausios obelys krauna vaisius. Vyšnios nusikarstę žaliais karoliukais. Prieš saulę sirpsta žemuogės. Maironis vėl sujuda kėdėje, pažiūri į plušančią seserį ir prisimena, kaip sykiu bites kopinėdavo. Poetas Dievo leistą bitelę gal labiausiai mylėjo. Bet tuščia šiandien jo sode. Nebedūzgia bites ir poetas neberašo lyrikos avilių užuovėjoj.
 – Viskas praeina, pralote, – liūdnai kalba Jakštas, – tik Dievo žodis amžinas. Mes ne savo ugnimi čia žemėje sužėruojam... Esi laimingas, daug nepamirštamų žodžių paleidai į žmones. 
 – Ir aš, ir aš, panie! – pertraukia jį Vaižgantas ir garsiai nusijuokia, kaip juokdavosi anais laikais, kai pats buvo laimingas ir kitiems laimės nepavydėjo.
Maironis palinguoja apsunkusia galva į Vaižganto pusę ir jam taikydamas deklamuojamai sako:
 – Kaip man gaila to balto senelio,
Kurs užstojęs ant amžino kelio
Jau nebkelsis ant balso varpų...
Maironio žodžių uždegtas, kėdėje sujuda palysęs ir plono veido pralotas Jakštas-Dambrauskas ir susijaudinęs kalba apie amžinąją poeziją, apie kritikos esmę. 
 
Petras Rimkūnas
 

Atgal