Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
rugsėjo
2019

KAZYS BINKIS

Kazys Binkis (1893–1942) – poetas, dramaturgas, publicistas, vertėjas. 1915 m. baigė mokytojų kursus, trumpai mokytojavo. Išleido eilėraščių knygas „Eilėraščiai“ (1920) ir „100 pavasarių“ (1923), humoristinių poemų „Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos“ (1928), feljetonų. Parašė poemėlių vaikams, pažintinių knygų. Kartu su kitais rašytojais leido avangardinį žurnalą „Keturi vėjai“. Parašė dramas „Atžalynas“ (1938) ir „Generalinė repeticija“ (1940). Parengė lietuvių poezijos ir liaudies dainų antologijas. Išvertė A. Puškino, I. Krylovo, M. Gorkio kūrinių.
 
Kazys Binkis išleido dvi eilėraščių knygas. Jos iškart virto poetinio meno elementoriais. Savo rankose šiuos elementorius laikė Salomėja Nėris, A. Miškinis, J. Kuosa-Aleksandriškis. „Trečiafrontininkai“ ginčijosi su „100 pavasarių“ autoriumi, smerkdami jo pataikavimą valdančiai klasei, bet ir K. Boruta, ir J. Šimkus patylomis nusirašinėjo jo metaforas ir aliteracijas. XX a. lietuvių lyrikos skliaute K. Binkis nebuvo pati ryškiausia žvaigždė. Jis per daug pasitikėjo literatūrinių mokyklų „kolektyvine išmintimi“, per daug blaškėsi gainiojamas savo „vėjavaikiško“ temperamento ir sunkios rašytojo profesionalo padėties. „Aš aukštai vertinu jo talentą; jis buvo tikrai didelis ir žadėjo nepaprastų gabumų. Bet aš negaliu nusikratyti kartaus gailesčio jausmu, kai pagalvoju, kokią didelę skriaudą velionis padarė mūsų literatūrai, palikdamas tik tiek, kiek paliko“, – rašė V. Mykolaitis-Putinas mirus poetui.

Vytautas Kubilius


Atgal