Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
rugsėjo
2019

A. GUSTAITIS IR BERN. BRAZDŽIONIS

Poetai Antanas Gustaitis ir Bernardas Brazdžionis buvo labai artimi vienmečiai bičiuliai. Jų draugystė, gražus bendravimas atsispindi ir laiškuose, kuriuose gausu ne tik dalykinių minčių literatūros, leidybos, lietuvių kultūros klausimais – laiškai pilni švelnaus jumoro, o kartais net aštraus sarkazmo....
Emigravę iš Lietuvos, nuo 1945 m. Brazdžionių ir Gustaičių šeimos daug bendravo gyvendamaos Ravensburge. Iš Vokietijos persikėlę gyventi į JAV, visi apsigyveno Bostone. Tik 1955 m., Bern. Brazdžioniui išvykus į Kaliforniją redaguoti žurnalo „Lietuvių dienos“, jų keliai išsiskyrė. Tačiau draugystė tęsėsi: laiškai, sveikinimai, susitikimai Kalifornijoje, Čikagoje, Klyvlende, koncertinės kelionės Amerikos ir Kanados lietuvių stovyklose. Todėl nenuostabu, jog nuolat domėjosi vieni kitų gyvenimais ir kūryba.
1974 m. Brazdžioniai iš Los Andželo išsikėlė gyventi ir ūkininkauti į Vistą, kur užveisė didelį sodą, augino vištas, žąsis, kalakutus, paršelius, net bičių turėjo. Tais pačiais metais Aldonos ir Bernardo Brazdžionių, Elenos ir Juozo Kojelių bei Elenos (Alės Rūtos) bei Edmundo Arbų šeimos bendrai parengė šmaikštų kvietimą Antanui ir Aleksandrai Gustaičiams jų atvykimui svečiuotis pas Brazdžionius Vistoje. Kvietimą piešė architektas E. Arbas, posmus parašė Bern. Brazdžionis:
Apsilankėm pas Bernardą
Vistos ieškom su žvake.
Žiūrim – vargšas vienas nardo
Avižų plikam lauke. <...>
 
Šokom vargšui į pagelbą
Santamonikiečiai mes:
Griebėm kirvį, griebėm dalbą
Vertėm akmenis, žemes. <...>
 
Telkėm kaip kuris išmano,
Šaltus srėbdami barščius.
Aleksandrą ir Antaną
Kviečiam Viston į svečius.
 


 
Gustaičiai tais metais atvykti negalėjo, todėl 1974 m. gruodžio 4 d. atsiuntė sveikinimą Brazdžionių įsikūrimo Vistoje proga ir dideles, 38 cm ilgio ir beveik 8 cm pločio šukas. Sveikinime yra posmas:
Lai Jum švies skliautai žvaigždėti,
Mėnesėlis pro šakas,
Ir dar drįstame pridėti
Būsimom ožkom šukas.    
Sveikinimas ir šukos, skirtos būsimų ožkų priežiūrai, yra vienodo formato ir dydžio.
 



Sekančių metų balandžio 26 d. laiške A.Gustaičiui Bern. Brazdžionis rašė: „Sodas užveistas, gaila, kad pro avižas vos medelių viršūnės tekyšo, tačiau avižos, kaip vienmetis augalas, bus tuojau nupjautos, ir sodas iškils (už penkių ar dešimties) visoje savo didybėje. Gi judviem su Aleksandra prieiti prie mūsų namelio prapjausime taką, padėsime cementinių plytelių, kad į ražienas nenusibraižytumėt lakierkų. Tat ruoškitės kelionei be baimės. Nei ožkų, nei žąsų gal dar iki to meto neturėsime, tat ir jūsų miestiškų jausmų nebus kas užgauna. Namelis turi stogą, grindis, langus ir duris, būsite apginti nuo saulės dieną, nuo rasos naktį, nuo vėjų bet kuriuo laiku ir nuo lietaus, jei toks stebuklas ištiktų liepos mėnesyje Kalifornijoje. Tame kaimelyje, be Čibų, yra jau ir daugiau lietuvių, kurių anuomet nebuvo, tat nuobodžiauti neteks. Pro šalį teka upelis, bet jis tuščias sausas, be vandens, yra krūmų, bet ne ant mūsų žemės, yra kurmių, bet po žeme. Tačiau jei norėsite griešną kūną nuplauti, už 10 mylių <...> rasime ežerėlį arba okeaną. Midaus prisunksime iš varnalėšų ir dagių stiebų, bulvių, burokų ir pupelių priaugs savo, tat laiką gražiai galėsime praleisti, prisimindami jaunystę ir jos negrįžtančius malonumus beigi tėvynainišką dirvoną.
Kad nepklystumėt šiame dideliame kaime, netrukus atsiųsiu planą, kuriame bus pažymėti kaimynai lietuviai ir takai į jų (ir į mūsų) sodybas.
O tuo tarpu – su draugiškais linkėjimais nuog savęs ir nuog savosios, abiejų vardu judviem abiem savo pūslėtomis rankomis nuo dalgiakočio ir nuo lopetos / spaudžiu judviejų abiejų / miestiškas baltas rankeles / ir bučiuoju abudu / pablyškusius, / kaip bulvių daigai, / skruostus <...>“.
Ir išties, labai greitai Bern. Brazdžionis pats pagamino ir Gustaičiams į Bostoną išsiuntė „žemėlapį“, pavadintą  „VISTOJ GYVENANČIŲ LIETUVIŲ SITUACINIS PLANAS“, kuriame buvo priklijuota įvairiausių linksmų spaudos iškarpų bei paties poeto posmai:
Mūro rūmus įsirengę
Pensininkų jėgomis,
Džiaugiasi šviesia padange...
Apsitvėrę vielomis
Bulvių vagą, morkų lysę
Čia gyvena Brazdžioniai,
Be senų draugų sulįsę,
It pernykščiai apyniai... <...>

„Žemėlapio“ viršuje paties poeto ranka užrašyta: „Motto: kas atsikelia į Vistą, / Visą amžių nesuvysta“.

Visa galerija
Atgal