Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
27
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

MOKSLINĖ KONFERENCIJA – 2013 M.

Apie literatūros istoriją, išguldytą ne knygose


Maironio lietuvių literatūros muziejus, vykdydamas 2007 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintą Muziejų modernizavimo 2007–2015 metų programą, numato po rekonstrukcijos centriniame pastate (Rotušės a. 13) įrengti modernią, informatyvią lietuvių literatūros istorijos ekspoziciją – literatūros apžvalgą nuo senųjų raštų iki šių dienų. Mąstydami apie tai, kokia ji būtų realybėje, muziejininkai surengė mokslinę konferenciją „Literatūros istorija: ką verta eksponuoti muziejuje?“ Spalio 10-ąją į Maironio rūmus susirinko visi, kam rūpi kultūra. Atvyko žinomi literatūros mokslininkai Aušra Martišiūtė-Linartienė, Dalia Kuizinienė, Darius Kuolys, Silvestras Gaižiūnas, Loreta Jakonytė-Kvedarienė, Regimantas Tamošaitis, Dainius Vaitiekūnas, pedagogai Marius Mikalajūnas ir Zigrita Petraitienė, muziejininkai Alma Ambraškaitė, Antanas Verbickas. Konferenciją moderavo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, savo taikliomis įžvalgomis aktualizavusi svečių pranešimus. Buvo kalbėta apie grožinės literatūros raidą, rašytojų asmenybes, aptarti požiūrio į literatūrą pokyčiai, svarstyta, kokį jos vaizdinį muziejuje visuomenė norėtų matyti, diskutuota, ar įdomiai eksponuoti žodžio meną ir jo kūrėjus yra įmanoma misija. Konferencijos dalyviai teigė, jog„muziejaus ekspozicija yra literatūra, pateikta kita, vizualine, beveik sakraline kalba“, tai yra ypatinga erdvė, kurioje labai svarbus estetinis matmuo. Konstatuota, kad ekspozicijos rengėjai turės ieškoti atsakymo į svarbiausius, amžinuosius klausimus: kaip intriguojančiai pristatyti iškiliuosius literatūros kūrėjus, ar eksponuoti „autorių, ypač jei jis vis dar vaikšto, kaip „nupūsti“ dulkes nuo primirštų, nechrestomatinių rašytojų, kokią vietą skirti  debiutuojančiai kartai?“ Kokie kriterijai galėtų nulemti atranką, jeigu mokslininkai drąsiai sako, kad muziejus atlieka svarbų vaidmenį, formuojant literatūros politiką, kad jis „skleidžia visuomenei tam tikrą literatūros sampratą, formuoja jos istorijos vaizdą?“ Ar pavyktų Kaune padaryti tai, ką jau įgyvendino Paryžiaus merija, surengusi elementarią šiuolaikinės literatūros ekspoziciją: susodinti už daugybės stalų kelias valandas su savo knygomis rašytojus ir muziejaus lankytojai lai renkasi, su kuo bendrauti, kurio knygą su autografu įsigyti…
Koks turėtų būti ryšys tarp muziejaus ekspozicijos ir mokyklinių programų, jeigu „filologai patys niekaip nesutaria, kas iš šiuolaikinės literatūros galėtų būti į jas įtraukta.“ Kokios turėtų būti ekspozicinės temos, kurios sudomintų jaunimą, koks eksponatas – rašytojo fotografija, kūrybos rankraštis, dokumentas ar asmeninis daiktas – įstrigtų atmintin?
Mokslinėje konferencijoje akcentuota, kad muziejaus uždavinys„sujungti tai, kas nesujungta, atverti tai, kas nutylėta ir išblukę, matyti praeitį kuo įvairesnę. Konferencijos pranešėjų nuomone, vienas iš galimų kelių muziejams atnaujinti literatūros vaizdinį – pasitelkiant naujas technines priemones kurti daugiausluoksnį literatūros proceso vaizdą, pavyzdžiui, susieti atskirą rašytoją su literatūros istorija, chronologinį vaizdą papildyti teminiais, žanriniais, stilistiniais rakursais, pristatyti knygos ir skaitybos istoriją ir t.t.“
Apibendrinant mokslinę konferenciją „Literatūros istorija: ką verta eksponuoti muziejuje?“ tarsi prasmingą patirties pamoką būtų verta prisiminti K. Hudsono žodžius:
„Gerai atrinktas, tinkamai pateiktas objektas turėtų į sąmonę ir vaizduotę įsirėžti kaip įspūdingas, aiškiai apibrėžtas vaizdas. Jeigu taip nėra, jei objektas lieka blankus, tada jis tėra tik daiktas intelektiniame bagaže, eilutė knygoje, galimybė ir tik užima vietą muziejuje. Kaip tik todėl, kad vaizdiniai ir jausmai, kuriuos objektai kelia, yra tokie svarbūs, būtina menininką ištempti iš tradicinės paslėpties ir pristatyti apšviestoje muziejaus scenoje, kur jis teisėtai nusipelno būti.“

Pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė

Visa galerija
Atgal