Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

MOKSLINĖ KONFERENCIJA – 2012 M.

Konferencija, skirta Jonui Mačiuliui-Maironiui

Šiais metais Maironio literatūros muziejaus mokslinė konferencija buvo skirta Jono Mačiulio-Maironio 150-osioms gimimo metinėms. Pavadinimą „Maironis: gyvenimas eina ratu“ padiktavo poeto eilėraščio prasmingas pavadinimas. Konferencijoje norėta aktualizuoti Maironio asmenybę, veiklą, kūrybinį palikimą, per tai bandant suvokti ir atverti visuomenei giliuosius kultūros klodus. Maironis buvo prisimintas kaip tautinio atgimimo legenda, kaip žmogus, palikęs gražių darbų kalną. Dėmesys kreiptas į Lietuvos regionuose esančius atminimo ženklus, muziejines vertybes ir atradimus. Pranešimus parengė ir skaitė dvasininkai, muziejininkai, bibliotekininkai iš Vilniaus, Kauno, Raseinių, Panevėžio, Palangos, Kelmės, Anykščių.
Džiugu, jog konferencija vyko naujoje muziejaus erdvėje – rūmų mansardoje, kurią įrengti svajojo pats Maironis: poeto noras įgyvendintas šiais, jubiliejiniais metais. Čia konferencijos dalyviai galėjo susipažinti su J. Mačiulio-Maironio memorialinių vietų nuotraukų paroda „Poeto keliais ir keleliais“, kurios autoriai muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė ir fotografas Zenonas Baltrušis, o taip pat pamatyti Maironiui skirtą ekspozicijos fragmentą, parengtą Senosios literatūros skyriaus vedėjos Reginos Mažukėlienės.
Mokslinę konferenciją pradėjo moral. teol. dr., kunigas Algirdas Petras Kanapka, Skardupių parapijos klebonas. Jo pranešimas „Visus vienijantis „perlas iš dangaus“ tarsi kodavo susikaupimui, savito asmeninio santykio su Maironiu ieškojimui. A. P. Kanapka priminė, jog šie metai yra paskelbti ne tik Maironio, bet ir Pal. Jurgio Matulaičio metais. Žinotinas faktas, jog „Maironis buvo Jurgio Matulaičio dėstytojas ir mokslinio darbo vadovas Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Vėliau jie tapo kolegomis: Maironis – Akademijos vicerektorius, o Jurgis Matulaitis – Sociologijos katedros vedėjas“. Vienas kitą gerai pažinojo, vienas kitą labai gerbė, jų keliai susitiko Kaune. A. P. Kanapka pranešime analizavo tris Maironio rankraščius: „Pamokslas ant Užgimimo Panos Marijos“, „Apsilankius Arkivyskupui Matulevičiui Žemaičių Seminarijoje“ ir „Pamokslas Dominus Passionis apie Kryžiaus Kelią“, atskleidė daugiabriaunę jų prasmę. Prelegentas akcentavo, jog Maironio rankraščius vienija „Šventojo Rašto žodžiai: vieni atvirai, nieko nepakeičiant, įpinami į reiškiamų minčių vaizdinį, kiti šiek tiek pakeisti, bet lengvai atpažįstami, dar kitų įtaka yra akivaizdi rašytojo sakiniuose“. Jaudinančiai nuskambėjo pranešimo pabaiga: „Be abejo, Švento Rašto mintys, Dievo žodis – perlas iš Dangaus – vienija ne tik šiuos rankraščius, bet ir mus, mylinčius Maironį ir dėkojančius Dievui už tokią dovaną Lietuvai, – mums visiems“.
Iš J. Mačiulio-Maironio gimtųjų vietų atvykusi viešnia – Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkė Loreta Kordušienė savo pranešimą pavadinusi „Čia tiek atminimų atranda širdis! (Maironis)“, kalbėjo apie Pasandravo istorinį draustinį – poeto tėviškę ir kraštiečių saugomą jo atminimą. Ji tarsi pasuko laiko ratą atgal…
Jau 1934 m. naujai pastatytą pradžios mokyklą kraštiečiai pavadino Maironio vardu.
Kai pokario metais Mačiulių namas sudegė, Pikčiūnų mokyklos mokytoja, kraštotyrininkė Valerija Rimkienė su mokiniais tvarkė gaisravietę: nenorėta, kad užaugtų piktžolėmis likę pamatai. Pedagogė rūpinosi Maironio šaltinėliu, užsodino gyvatvorę.
V. Rimkienė su mokiniais Bernotuose įrengė ir poeto atminimo ekspoziciją. Eksponatus rinko iš Maironio giminaičių, kaimynų, pažįstamų visoje Lietuvoje.
Artėjant poeto J. Mačiulio- Maironio 125 gimimo metinių sukakčiai 1987 m., rajono vyr. architektas Algirdas Daunora parengė Maironio gimtinės sutvarkymo projektą, kuris buvo įgyvendintas.
1989 m. Maironio gimtinės ir tėviškės teritorija su statiniais perduota Raseinių krašto istorijos muziejaus žinion. 1990 m. įkurtas Pasandravio memorialinis landšaftinis draustinis, vėliau gavęs Pasandravio istorinio draustinio pavadinimą. Raseiniškių rūpesčiu atstatytas Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės namas, kuriame atidaryta ekspozicija. Šventė vyko 1989 09 02, iškilmėse dalyvavo daugiau nei tūkstantis žmonių…
Raseinių krašto istorijos muziejaus direktorė Birutė Kulpinskaitė ir Lietuvių liaudies kultūros centro tautodailės skyriaus vyr. mokslinė bendradarbė Alė Počiulpaitė įgyvendino gražią idėją: Pasandravio istorinį draustinį „apgyvendino“ kryžiais ir koplytstulpiais su šventųjų atvaizdais. Jau 1991 m. birželio 8 d. buvo pašventinti dešimt ąžuolinių kryžių ir koplytstulpių.
Kraštiečiai daug renginių skiria J. Mačiuliui-Maironiui. Organizuotos visuomenės talkos poeto gimtinėje Pasandravyje ir tėviškėje Bernotuose, vyko respublikos tautodailininkų darbų parodos Maironio tema, chorų festivalis „Dainuojam Maironui“, Maironio valandos įvairiose organizacijose, minimi poeto gimtadieniai. Raseiniškiai yra aktyvūs Maironio draugijos nariai.
Lietuvos dailės muziejaus padalinio, Palangos gintaro muziejaus vyr. muziejininkės, nacionalinių ir tarptautinių projektų koordinatorės Reginos Makauskienės pranešimas „Maironis ir Palanga“ visus konferencijos dalyvius pakvietė į tarpukario laikų garsųjį pajūrio kurortą, kuomet jo vaizdais džiaugėsi poeto širdis. R. Makauskienė teigė, jog „Visą gyvenimą Maironį traukė pajūris, Palanga. Joje nuo jaunystės iki paskutiniųjų gyvenimo metų lankydavosi beveik kiekvieną vasarą. Čia jis ne tik patirdavo paprastus gyvenimo džiaugsmus, ilsindavo kūną ir sielą, bičiuliaudavosi su artimos pasaulėžiūros draugija. Palanga Maironiui buvo ta vieta, iš kurios jis sėmė vaizdinius, susijusius su Baltijos jūros vandenimis“. Jūros motyvus randame daugelyje poeto kūrinių.
Prabėgo pro šalį kaip marių vilnis
Jaunatvė ir jos viesulai,
Ir rodos, šiandieną, kad buvotai vis
Tik jaukūs ir gražūs sapnai.
„Pasitikėjimas savimi“. Eilėraštis pirmą kartą publikuotas 1895 m. rinkinyje Pavasario balsai.
Pranešėja iš amžininkų M. Vaitkaus, M. Grubio, S. Aleknienės, K. Žitkevičiaus atsiminimų sudėliojo įsimenantį poilsiaujančio Maironio paveikslą. Apsistodavęs Palangos klebonijoje pas kunigą J. Šniūkštą, nevengdavęs bendrauti su pažįstamais, kartu vakarodavo, diskutuodavo pačiomis įvairiausiomis temomis, neatsisakydavo dalyvauti žaidimuose, netgi pats būdavo žaidimų sumanytojas. Ritualu buvo tapę kasdieniniai pasivaikščiojimai: po rytinių mišių Palangos bažnyčioje nuo klebonijos link jūros tilto, į paplūdimį, o vakarais – iki Birutės kalno ir atgal. Kartais su kitais poilsiaujančiais kunigais nueidavęs net į Šventąją, kartais iš Kretingos į Palangą ar atvirkščiai.
Vasarotojų atmintyje Maironis – stamboko stoto baltai apsirengęs poilsiautojas, su plačiabryle šiaudine skrybėle bei medine lazda rankoje... Poetą dažnai galėjai sutikti jaunimo apsuptyje prie jūros ar ant tilto, – mėgęs klausytis jaunų balsų dainos, dažnai ir jo paties dainuojamų eilėraščių. Maironis buvodavo ir „Anapilio“ viloje, kurioje vasarodavo J. Vailokaitis. Kompanija ne tik diskutuodavo, vaišindavosi, bet ir kortuodavo, žaisdavo šachmatais ir šaškėmis. Maironį galima buvo pamatyti ir Kurhauze, besiklausant K. Petrausko, A. Sodeikos, V. Jonuškaitės ar J. Dvarionaitės koncerto.
Lankydavęsis grafų Antaninos ir Felikso Tiškevičių rūmuose, bičiuliavosi su grafo seserimi Marija Tiškevičiūte. Aristokratinė Palangos dvaro aplinka buvo įamžinta Maironio lenkiškai parašytoje poemoje „Z nad Biruty“, o Marija pasirinkta veikėjos Celinos prototipu.
R. Makauskienė liudijo, jog ir dabar Palangoje plevena Poeto dvasia. Tiškevičių rūmuose šiais metais gegužę buvo atidaryta paroda „Maironis ir Palanga“, kasdien skamba įrašai – Maironio eilės, kurias skaito Laimonas Noreika ir Monika Mironaitė, ekrane bėga senosios Palangos vaizdai...
Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos bibliotekininkė Albina Saladūnaitė savo pranešimą pradėjo teiginiu, jog „Panevėžio kraštas apdovanotas prakilnia malone: įrašytas į Maironio gyvenimą ir kūrybą, o poetas į iškilių panevėžiečių žemiškus kelius ir bičiulystę“. Prisiminta, kad J. Mačiulį-Maironį siejo pažintis su Panevėžyje gyvenusiais rašytoja G. Petkevičaite-Bite, kunigu J. Linde-Dobilu, vyskupu K. Paltaroku, kuris buvo ne tik Maironio studentu Peterburgo imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje, bet ir darbo kolega Kauno kunigų seminarijoje bei Lietuvos universitete.
Kai K. Paltarokas atvyko į Panevėžį ir tapo pirmuoju jo vyskupu, dviejų garbių vyrų draugystė nenutrūko. Lankydavo vienas kitą ir Kaune, ir Panevėžyje. 1930-aisiais, per šv. Kazimierą, Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą šventino Maironis. Jam įnešant Švenčiausiąjį sakramentą, suskambėjo himnas Kristui Karaliui, poeto dovana naujai Katedrai.
A. Saladūnaitės pasirinktoji tema ,,Maironio keliai per Panevėžio kraštą“ suteikė galimybę priminti mokslinės konferencijos dalyviams vietas, susijusias su Maironiu. Visų pirma minėtina Krekenava. Joje Pirmojo pasaulinio karo metus – 1915–1918 – teko praleisti Maironiui. Tą laiką mena didinga Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (nuo 2011 m. bazilika), kurioje yra atminties lenta su žodžiais:
 
        1915-1918.
        Šventoriuj tavo pasodinti medžiai mums šlama prisiminimais,
        O širdyje tautos atgimimo giesmėmis.
 
Deja, sudegė senoji klebonija, kurioje beveik trejus metus gyveno Maironis. Krekenavos žmonės nepraranda vilties kleboniją atstatyti: sienas užkonservavo, dailiai viską sutvarkė, o rugpjūčio 16 dieną, per Žolinės atlaidus, atidengė poetui skirtą lentą-bareljefą (autorius – skulptorius Alfridas Pajuodis). A. Saladūnaitė priminė tą faktą, jog Krekenavos laikas dovanojo Maironiui kilnią sielų bendrystę su Apolonija Petkaite, klebono Kazimiero Kazlausko pussesere.
Maironis labai mėgęs vietą už senųjų miestelio kapinių – Varnakalnį. Čia stovėjęs suolelis, ant kurio poetui patiko ilsėtis. Šiam kampeliui rašytos eilės:
 
         Kas tą vietelę aplankys,
         Tai rankai ačiū pasakys,
         Kuri suolelį tašė, kalė.
         Čia taip malonu ir ramu.
         Pripildo paukščiai čiulbimu
         Tą žalią be pastogio salę.
 
Į Mučiūnų kaimą prie Nevėžio Maironis atvažiuodavo arba atplaukdavo laiveliu. Čia džiaugdavosi merginų išpuoselėtais darželiais, pilnais pinavijų, lelijų. Kaimo dabar jau nebėra, liko tik prisiminimai…
Viešėdavo ir Paįstryje pas kleboną poetą J. Tilvytį-Žalvarnį. Jo klebonijoje 1914 m. vasarą svečiavosi mokytoja J. Stanelytė su tėvais. Su ja Maironis čia susitikdavo, mėgo kartu vaikščioti po klebonijos sodą, giraitę.
Žiemą Maironis su draugais rogėmis važiuodavo prie legendinio Čičinsko kalno, esančio prie Upytės.
Baladė „Čičinskas“, poema „ Mūsų vargai“, eilėraščiai, datuotini 1916-1918 m. mena Krekenavoje praleistas Maironio dienas.
Kelmės krašto muziejaus muziejininkės Laimos Šimkutės pranešimo ,,Maironis ir Tytuvėnai“ dominantė – J. Mačiulio-Maironio draugystė su Tytuvėnų dvarininkais Sofija ir Eugenijumi Romeriais. Tytuvėnų dvaras buvo garsus ne tik pavyzdingai tvarkomu ūkiu, jis traukė ir kultūros bei meno žmones. Dvare lankydavosi gausybė svečių. Jiems buvo skirtas specialus albumas, kuriame dailininkė Sofija Dembovskytė-Romerienė nupiešdavo atvykusio portretą, paprašydavo autografo. Albume buvo per 200 piešinių. Maironis vasaromis atostogaudavo Romerių šeimoje. Ypač jis bendraudavo su dvaro ponia. Jos nuotrauką turėjo asmeniniame albume, saugojo savo portretą, Sofijos pastele tapytą 1924-aisiais – tuomet poetui buvo 62 metai.
S. Romerienės duktė yra pasakojusi, kad mamai įdomiausi kaip portretuojami asmenys buvo vyresnio amžiaus vyrai, nes „jie sėdėdavo natūraliai, nepozuodami, neslėpdami raukšlių po makiažais, kaip darė dauguma moterų. Mama nefantazuodavo, tapė tai, ką matė. Niekad nemėgino natūros pagražinti“. Maironis kaip padėką dailininkei dedikavo eilėraštį:
 
            Išliksiu aš gyvas paveiksle tame
            Net tuomet, kai kūnas, užbertas žeme,
            Ilsėsis klajones užbaigęs visas!...
Išliksiu ne vienas: išliksi vardu,
Kuri sumaningai pirštelių raštu
Nemirštamas atvaizdui dėjai varsas.
Nors mūsų pasauliai kita mintimi
Nuausta, - vardai sau neliks svetimi
Net žemės klajones užbaigus visas.
(P. Zofijai Romerienei mano atvaizdą nupiešusiai)
 
 Maironis bičiuliavosi su Tytuvėnų klebonu A. Jančiausku. Įdomūs J. Gečiaus prisiminimai apie tai, kaip 1925 metais pas Jančiauską atostogaudamas Maironis vieną pavakarę pralošė nemažą pinigų sumą. Pats poetas dažnai prisimindavęs šį įvykį. Maironis apie kortų žaidimą net eilėraštį „Vintas“ yra sukūręs.
Paskutinę savo gyvenimo vasarą – 1932 metų birželio mėnesį – nepaisydamas ligos, Maironis išsirengė aplankyti A. Jančiausko ir paviešėti Romerių dvare. Daugiau išvykų pas bičiulius nebebuvo, birželio 28 dieną poetas mirė...
Tytuvėniškiai Maironiui atminti jo vardu pavadino vieną iš didžiųjų miestelio gatvių. Skverelyje prie bažnyčios 1995 m. birželio 24 d. buvo atidengtas Maironio biustas, kurį sukūrė tautodailininkas inžinierius Rolandas Virbickas Šio paminklo iniciatorius ir fundatorius – tytuvėniškis Tadas Kalasauskas, vaikystėje regėjęs gyvą Maironį ir gavęs iš jo penkis litus už spektaklyje sukurtą vaidmenį...
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus kuratorius Tautvydas Kontrimavičius konferencijoje perskaitė pranešimą „Maironis Vašuokėnuose: paralelės ir įkvėpimai“. J. Mačiulis-Maironis Aukštaitijoje „praleido vieną rudenį, žiemą ir pavasarį baltamūriame Vašuokėnų dvare...“ Čia nuo 1914 m. spalio 1 d. iki 1915 m. gegužės oficialiai veikė Kauno Žemaičių kunigų seminarija. Pirmojo pasaulinio karo metu seminaristai ir dėstytojai buvo priversti pasitraukti iš Kauno: buvusios auditorijos virto karo ligoninės palatomis. Vašuokėnų dvarininkas Bronislovas Brazdžius (1882–1935) pasiūlė pagalbą. Jo šeima išsikraustė į tarnų patalpas, o rūmuose įsikūrė seminarija. Dviaukščiame pastate apsigyveno rektorius J. Mačiulis-Maironis, vicerektorius K. Paltarokas, kiti aukšto rango teologai ir pedagogai, 60 auklėtinių. Kadangi visiseminaristai viename dvare netilpo, todėl vyresniųjų kursų klierikai buvo išleisti mokytis savarankiškai ir dažniausiai gyveno tėviškėse. Kai kurie jų išėjo dirbti mokytojais. Tarp jų M. Kontrimavičius minėjo Mykolą Grubį, Leonardą Gižinską.
Žinia apie Maironį Vašuokėnuose, kaip teigė pranešėjas, buvo svarbi ir K. Inčiūrai, kurio gimtasis Vidugirių kaimas buvo netoli Br. Barzdžiaus dvaro: ši žinia lydėjo K. Inčiūrą visą gyvenimą, nors tuomet būsimajam aktoriui, poetui, dramaturgui tebuvo aštuoneri metai – jis mokėsi Troškūnų pradžios mokykloje, į kurią jam tekdavo keliauti pro Vašuokėnų dvarą ir jame veikusią seminariją. Senatvėje, 1972-aisiais K. Inčiūra parašė sonetą „Maironis Vašuokėnuose“:
Nuo karo siaubo į šį kampą ramų
Štai atsikraustėme visu pulku.
Bet neramu. Man liūdna, man klaiku! –
O kaip nurimsi, kai dejuoja žemė?
Čia rūmai, ežeras, jauki gamta –
Rašyk! Bet plunksną padedi į šalį.
Man žmonės sukalė miške suolelį, –
Einu. Tenai lakštingalų vieta.
O! Jūsų trelės jau čiurlent čiurlena,
Sudėtingiausios – paprastai, gyvai.
Ne, tai ne trelės – nuostabūs žavai!
Valandomis klausytum tokio meno!
Giedokite, kad karo audrose
Išliktų nepalūžusi dvasia.
T. Kontrimavičius pranešime dar nubrėžė kelias reikšmingas paraleles. „Maironis ir Jonas Ragauskas“ (augęs netoli Vašuokėnų esančiame Stasiuliškių kaime, įstojęs į Maironio vadovaujamą Kauno kunigų seminariją, Nepriklausomoje Lietuvoje išgarsėjęs kaip kūrybingas Kupiškio progimnazijos kapelionas, bet tarybiniais metais atsisakęs kunigystės); „Maironis ir Traupio pavasarininkai“ (Traupio pavasarininkų kuopa pavadinta „Dainiaus Maironio“ vardu. Jos pirmininkas A. Brazaitis pats kreipėsi raštu į poetą Joną Mačiulį-Maironį ir gavo asmeninį jo sutikimą naudoti šį vardą Traupio pavasarininkų organizacijai); „Maironis ir Justinas Marcinkevičius“ (J. Marcinkevičiaus mokytoja G. Andrašiūnienė pokario metais gyveno Vašuokėnų dvare. Po vyro A. Andrašiūno, tarybinio ūkio direktoriaus, neaiškiomis aplinkybėmis žūties, atsikėlė į Prienus. Prienų „Žiburio“ gimnazijoje ji globojo ir šelpė gabius moksleivius: būsimąjį poetą Justiną Marcinkevičių, kalbininką Joną Kazlauską, kitus, skatindama juos rinktis lietuvių kalbos studijas kaip geriausią pagrindą ateities veiklai. Iki gyvenimo pabaigos Just. Marcinkevičius minėjo G. Andrašiūnienę kaip ryškiausią įtaką jam padariusią pedagogę).
Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė pranešime „Maironio kūrybos sklaida lietuvių DP leidybos kontekste“ apžvelgė Maironio leidinius, pasirodžiusius tremtyje, akcentavo, „jog didžiausias Maironio kūrybos sklaidos atgimimas susijęs su pačia tremties pradžia – sunkiausių išbandymų metu, kai ypatingai ieškota dvasinės atramos ir stiprybės“.
 Jau 1944 m. pasirodė pirmieji periodiniai lietuvių tremtinių leidiniai. Juose be įvairiausios informacijos buvo publikuojami ir grožinės literatūros kūriniai, rašiniai Lietuvos istorijos tematika.
1945-aisiais „Kario kalendoriuje“ buvo galima perskaityti Maironio eilėraštį „Lietuva brangi“. „Kario“ redakcijoje 1945 m. buvo paruoštas dešimtas Maironio „Pavasario balsų“ kišeninio formato leidimas. Jis nesuspėtas atspausdinti, padaryta keletas korektūrinių atspaudų komplektų.
Pranešėja teigė, jog „analizuojant po Antrojo pasaulinio karo užsienyje atsidūrusių lietuvių organizuotos leidybos tendencijas akivaizdžiai pastebima, jog 1945–1952 metai, vadinamasis DP ( Displaced People – išvietintieji asmenys) laikotarpis buvo pats produktyviausias Maironio kūrybos perlaidomis atskirais spaudiniais ar kūrybos publikavimu rinkiniuose“. 1945 m. Maironio poezija spausdinta rinkiniuose „Žiemos naktis“, „Lietuvos balsai“, „Mano gimtinė“, 1946 m. – „Leiskit į tėvynę“. Tais pačiais metais leidėjų P. Indreikos ir J. Narbuto pastangomis 1000 egzempliorių tiražu pasirodė dar viena „Pavasario balsų“ laida, o 1947 m. leidinys, kuriuo rūpinosi L. Vismantas, vėl pasiekė skaitytojus. J. Budriūnienė sakė, jog, remiantis statistika, „galėtume manyti, kad kone kas antra šeima savo kukliuose laikinuosiuose namuose turėjo po „Pavasario balsų“ tomelį“: tuo metu stovyklose gyveno apie 60 tūkstančių lietuvių.
1947-aisiais lietuviškoje „Gabijos“ leidykloje buvo parengtos ir išleistos Maironio „Baladžių“ ir „Raseinių Magdės“ knygos.
1948 m. Meerbecke 2000 egzempliorių tiražu publikuota Maironio poema ,,Jaunoji Lietuva“. Toks pat tiražas pasirinktas ir 1948 metais išleistai poemai „Mūsų vargai“.
Pranešėja pažymėjo, kad ,,po šio gausaus Maironio leidiniais Vokietijos laikotarpio, iki Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, emigracijoje ,,Pavasario balsai“ buvo perleisti tik vos vieną kartą. Tai įvyko 1952 m. Italijoje. <…> Vėliau, keletą dešimtmečių užsitęsusios emigracijos laikotarpiu įvairiose šalyse – JAV, Kanadoje, Australijoje, Vakarų Europoje, kitose tautiečius priglaudusiose ir pakankamas gyvenimo sąlygas užtikrinusiose valstybėse Maironiui tenka veikiau simbolinis tautos dainiaus vaidmuo – jis minimas jubiliejinėmis datomis, jo vardu vadinamos mokyklos, dainuojamos jo eilėraščių tekstais sukurtos dainos. Jo jubiliejams pasirodo atskiri leidiniai “.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių skyriaus vedėjos dr. Virginijos Paplauskienės pranešimas „Maironis: „Kam širdį Aukščiausias man davė?“ pristatė konferencijos dalyviams rankraštinę Maironio poemos „Mūsų vargai“ knygelę ir poeto parengtą knygos ,,Pavasario balsai“ maketą. Pirmąją muziejui depozito teisėmis perdavė pranciškonas brolis Benediktas Jurčys, atvežęs ją iš Niujorke esančios „Darbininko“ spaustuvės, o maketas į Lietuvą sugrįžo kartu su rašytojo Pauliaus Jurkaus archyvu. Pranešėja sakė, jog ,,aptariamasis maketas atskleidžia Maironio taisymo, redagavimo ir tekstų tobulinimo darbą“. V. Paplauskienė, kalbėdama apie kūrybą, minėjo ir tai, kas skaudino, žeidė Maironio asmenį: kai kurie kūriniai užkliuvo lenkomanams, dėl jų rašytų skundų į Romą J. Mačiuliui-Maironiui nebuvo suteiktas vyskupo titulas. Prasmingas muziejaus vedėjo Bern. Brazdžionio laiškas Romoje gyvenusiam A. Vaičiulaičiui: „Kol dar tebesu savo vietoje, prisiminė man vienas dalykas, kurį dabar Pats, būdamas Vatikane, galėtum Maironio garbei padaryti. Gal atsimeni, kad jis (t.y. Maironis), rodos, 1908 m. buvo numatytas kandidatu į vyskupus ir vieno lenko ar lenkomano buvo bjauriai apšmeižtas. Tas šmeižiantis dokumentas su M. poezijos ištraukomis, kur vietoj mylimos – tėvynės gerbiamas skaistybės gynėjas įsodino mergelę, turėtų būti kur nors Vatikano archyvuose. Jei Pačiam pasisektų užtikti, nurašyti ar kitaip nuimti, padarytum didelį Maironiui patarnavimą. O šis vyras dar atgims kartą mūsų tautai…“
Maironio lietuvių literatūros skyriaus vedėjos Reginos Mažukėlienės pranešimas tema „Maironio rankraštis, įtrauktas į UNESCO. Lyrikos knygos ,,Pavasario balsai“ paskutinė redakcija“ atkreipė dėmesį į muziejuje saugomų eksponatų unikalumą.
Lyrikos knygos „Pavasario balsai“ paskutinė redakcija 2009 m. įtraukta į UNESCO   programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą, registracijos Nr. 34.    
„Pavasario balsai“ – tai vienintelis Maironio poezijos rinkinys, jį poetas išleido 1895, 1905, 1913, 1920 metais, vis redaguodamas senus eilėraščius ir papildydamas naujais. Rengdamas raštų penkiatomį, Maironis redagavo beveik visus eilėraščius, papildė naujais, perrašė ranka ir pavadino „Lyrika“. Tai paskutinė poeto valia, testamentinė redakcija, išleista 1927 m. raštų pirmajame tome.
Simboliška, kad mokslinę konferenciją, skirtą J. Mačiulio-Maironio 150-osoms gimimo metinėms, pradėjo iškilus kunigas dr. Algirdas Petras Kanapka, o pabaigė jaunas dvasininkas, Kauno kunigų seminarijos klierikas, teologijos magistras Nerijus Pipiras, perskaitęs pranešimą ,,Maironis – Kauno kunigų seminarijos rektorius“. N. Pipiras  pristatė Maironį kaip būsimųjų dvasininkų ugdytoją, aptarė mokslinę – pedagoginę veiklą Kauno kunigų seminarijoje ir teologijos fakultete, išryškino nuopelnus rūpinantis seminarijos ūkine gerove. Atkreipė dėmesį,  kad Maironis šiai mokymo bei ugdymo įstaigai vadovavo 23 metus.
Pranešėjas pastebėjo, kad ,,kunigų atsiminimuose Maironis atgyja su įsimintinais charakterio bruožais- santūrumu ir pusiausvyra tarp pedagogo reiklumo ir atlaidumo, rūstoko administratoriaus ir geraširdžio jaunimo globėjo. Su seminarijos rektoriumi auklėtiniai susitikdavo ne tik auditorijose, bet ir sprendžiant įvairius buitinius bei kultūrinės veiklos reikalus. Poetas skatino ir palaikė tuos, kurie dirbo kokį nors kultūrinį darbą- piešė, kūrė eilėraščius, juos deklamavo. Taigi, būsimieji dvasininkai buvo ugdomi daugiau pačiu buvimu, pavyzdžiu, nei griežta ranka“. Iš klierikų jis reikalavo savarankiško ir objektyvaus protavimo.
Būdamas seminarijos rektoriumi, Maironis rūpinosi pastatų restauravimu, perstatymu, naujų trobesių įsigijimu, ūkinius reikalus tvarkė kaip geras šeimininkas. Reikšmingas tas faktas, kad Maironio rektoriavimo metais Kauno kunigų seminarija buvo „sulietuvinta“.
N. Pipiras pristatė J. Mačiulį-Maironį ir kaip vieną Lietuvos universiteto kūrėjų. Maironis sudarė Teologijos fakulteto mokymo planą, pagal kurį studentai mokėsi nuo 1922 m., dėstė moralinę teologiją, speckursą „K. Donelaičio kūryba ir lietuvių poetai pirmosios XIX a. pusės“ (1924 m.), lietuvių literatūros istoriją (1932 m.). Studentai prisiminimuose sakę, kad paskaitos buvo naudingos. Profesorius skaitęs iš užrašų, paskaitoms ruošdavęsis.
Maironis buvo išrinktas į fakulteto komisiją ryšiams su Vatikanu palaikyti, dalyvavo fakulteto skiriamose komisijose suteikiant mokslines kvalifikacijas mokslo darbuotojams.
J. Mačiuliui-Maironiui skirta mokslinė konferencija sukvietė didelę klausytojų auditoriją, kuri buvo smalsi, kantri ir dėmesinga. Galėjai justi tikrą pagarbą Maironio asmenybei ir jo epochai, tolstančiai ir per didžiuosius jubiliejus vėl gražiausiu aidu sugrįžtančiai.

 
Pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė
Visa galerija
Atgal