Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
liepos
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

MOKSLINĖ KONFERENCIJA – 2011 M.

Mokslinė konferencija „Iš archyvų: muziejų paslaptys ir epochos legendos“

 
2011 metų Maironio lietuvių literatūros muziejaus mokslinė konferencija buvo skirta archyvinės medžiagos tyrinėjimams. Teisės ir literatūros istorikas, profesorius Augustinas Janulaitis yra sakęs: „O kam tie archyvai? Tokį klausimą tegali kelti žmonės, kurie taria, kad su jais teprasideda tauta ir su jais baigiasi. Menka tauta be praeities; tenka abejoti tokios tautos ateitimi. Kas jos netyrinėja, nesidomi, tas nepaiso savęs, tas ketina žlugti“.
Konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš įvairių Lietuvos muziejų, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos. Visuomenei atvertas archyvų lobynas, kuriame – neužmirštamų asmenybių laiškai, dokumentai, fotografijos, atsiminimai...
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Rašytojų memorialinio skyriaus vedėja Alma Ambraškaitė prisiminė Tyrų Dukters (Bronės Buivydaitės) ir A. Vienuolio-Žukausko gyvenimo ir literatūrinius ryšius. Susipažinta 1920-aisiais. Ji – graži, rudakė jauna mokytoja, jis – jau pagarsėjęs rašytojas, 38 metų gyvanašlis. Nors skubėta į romantiškus naktinius pasimatymus, bet, kaip teigia A. Ambraškaitė, „Vienuolio prisipažinimas meilėje ir pasipiršimas Tyrų Dukters širdies nepalietė“. Jie nesusipyko, sukūrę savo šeimas, nuolat bendravo visą gyvenimą: susirašinėjo, susitikdavo Vienuolio namuose ant Baranauskų kalnelio ar kitapus Šventosios upės, kur savo vaikystės pastogėje, pasakos namelyje, gyveno B. Buivydaitė. Jos sekretorė R. Klimašauskaitė savo atsiminimuose yra rašiusi: „Rašytojas A. Vienuolis sakydavęs, kad Anykščiuose esanti tik viena moteris, su kuria galima apie viską, net ir apie politiką pasikalbėti, tai B. Buivydaitė“.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresniosios mokslo darbuotojos Elenos Baliutytės pranešimo tema „Archyvų Mieželaitis“. Literatūros mokslininkė vienu kitu aspektu pažvelgė į Eduardo Mieželaičio paveikslą atsiminimuose, laiškuose, biografiniame palikime. Tyrinėjimo centre – XX a. septintasis, aštuntasis dešimtmečiai, literatūros situacija ir rašytojų asmeniškumai, kovojant dėl įtakos ir populiarumo, kartų konfliktas, kurį, E. Baliutytės nuomone, stiprino „ir Mieželaičio charakterio savybės, ir literatūros lauke jo užimta išskirtinė pozicija“. Pranešėja taikliai pastebėjo, jog „sovietmečiu (o ir ne tik) ideologiniai reglamentacijos dalykai kartais yra labai sudėtingai sumišę su žmogiškomis silpnybėmis, charakteriais, ambicijomis, ir pirmieji net gali atsidurti antraeilių vaidmeny“. E. Baliutytė analizavo E. Mieželaičio santykius su V. Mykolaičio-Putino asmeniu bei kūryba, jaunystės draugais, ideologiniais bendraminčiais A. Bieliausku, V. Mozūriūnu, K. Maruku, taip pat A. Baltakio, A. Maldonio, Just. Marcinkevičiaus karta, apibendrindama teigė, kad ,,Mieželaitis buvo spalvinga, charizmatiška asmenybė, priklausomai nuo vietos, situacijos ar kitų aplinkybių, turėjusi daugybę spalvų ir atspalvių: nuo irzlaus, įtaraus, valdingo poezijos kunigaikščio Oginskių rūmuose Vilniuje, bohemiškų puotų kėlėjo Maskvos viešbučiuose iki draugiško, vaišingo, oraus Santakos bajoro“.
Viešnia iš Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė suteikė konferencijos dalyviams galimybę žvilgtelėti į Lozoraičių biblioteką. Pranešime „Apie žmones ir jų knygas: Lozoraičių bibliotekos leidinius pasklaidžius“ didžiausias dėmesys buvo skiriamas proveniencijų
(nuosavybės ženklų) – antspaudų, ekslibrisų, autografų, dedikacijų aptarimui. Pranešėja akcentavo, jog biblioteką kaupė net trys Lozoraičių šeimos kartos: tėvas Stasys Lozoraitis, motina Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė, jų sūnūs Stasys ir Kazys bei pastarojo dukra Daina Lozoraitytė. Daugelyje knygų yra šeimos narių autografai. Kolekcijos tvarkytoja buvo V. Lozoraitienė, apie tai byloja jos ranka daryti įrašai. Įdomu tai, kad V. Lozoraitienė, kaip pranešime konstatuoja J. Budriūnienė, „aktyviai domėjosi sovietine knygų leidyba Lietuvoje, jos konspiraciniai draugai parūpindavo grožinės literatūros, knygų meno, istorijos klausimais. Ne vienoje iš jų V. Lozoraitienė, diskutuodama ar atvirai nepritardama propagandinėms nuostatoms, pieštuku yra įrašiusi gana daug kritiškų, aštrių pastabų, taip išreikšdama savo politines pažiūras ir pilietines nuostatas“.
 Knygose esančios dedikacijos liudija tą faktą, kad daug leidinių buvo dovanota. Rašytojai, politikai, diplomatai, teisininkai įvairius leidinius teikė kaip pagarbos ženklą.
Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lozoraičių kolekcijoje šiandien priskaičiuojama apie 23 tūkstančius egzempliorių knygų ir periodinių leidinių. Pažymėtina, kad dauguma kolekcijos knygų yra pirmieji egzemplioriai bibliotekoje.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktoriaus pavaduotoja Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė konferencijoje perskaitė pranešimą „Jono Lalo rankraščių atodangos“. J. Lalas prisimintas ne tik kaip aktorius, sukūręs įsimenančius vaidmenis Lietuvos akademiniame dramos teatre, bet ir kaip savo gyvento laiko metraštininkas, turįs rašytojo ir fotografo talentą. Archyviniuose menininko rankraščiuose užfiksuoti atsiminimai apie kolegas aktorius, režisierius, matytus bei vaidintus spektaklius, savo artimuosius, vaikystę. Štai kaip J. Lalas aprašo pasikeitusią šeimos kasdienybę, atėjus sovietams: „Papusryčiavus nesinorėjo kilti nuo stalo, nors darbų ūkyje buvo begalės. Ir kalba nesirišo. Tėvas neberagino skubėti, motina nebepasakojo linksmų istorijų, kurių mokėjo galybę ir vis nepanašių vieną į kitą. Anksčiau, susirinkus visai šeimynai pietauti, ji retai kada sėsdavo prie stalo. Vikriai nešiodama indus, kartu nepaprastai tiksliai imituodavo kaimynus, pavaizduodavo, kaip eina raišuodamas elgeta. Troba prisipildydavo jaukumo, tartum ir valgis skanesnis pasidarydavo. Sunkų darbą dirbančio ūkininko namuose pietūs turėjo dar ir tam tikrą ritualinę reikšmę, kurios aš tada nesupratau. Dabar viso to nebuvo...“ Muziejininkė sakė, ,,kad Jono Lalo rankraščiai savaime vertingi ne vien tuo, kad užfiksavo savo laikmetį, bet ir tuo, kad visa yra paties aktoriaus išgyventa, todėl jaučiamas jo asmenybės požiūris“.
Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Elvyra Spudytė konferencijos dalyviams pasakojo apie Praną Genį – muziejininką, poetą, fotografą, kurio 110-osios gimimo metinės bus minimos 2012 metais. Telšių kultūriniame gyvenime tai buvo svarbi asmenybė, aktyvus visuomenininkas, Vydūno idėjų puoselėtojas.
Lietuvos universitete tik trumpai tesimokęs, dėl ligos netekęs mokytojo darbo, 24 metų pripažintas gydytojų visiškai nedarbingu, P. Genys sugebėjo bendrauti su žmonėmis, keliauti, leisti knygas, dirbti muziejininko darbą, organizuoti muziejaus statybą – 1936 metų rudenį buvo padėtas ,,Alkos“ kertinis akmuo. Rūmai (vieninteliai Lietuvoje specialiai pastatyti provincijos muziejui) tapo ne tik eksponatų saugykla, ekspozicija, bet ir menininkų, teatralų, rašytojų susitikimų vieta. Čia buvo organizuojamos parodos, literatūros vakarai – viskuo entuziastingai rūpinosi veiklusis direktorius.
Po karo P. Genys buvo nušalintas nuo direktoriaus pareigų, vėliau neleista dirbti ir muziejaus moksliniu darbuotoju. E. Spūdytė priminė tą faktą, kad „1945 m. gruodžio mėnesį P. Genys buvo atleistas iš muziejaus ir įsakyta išvykti iš Telšių. Paklusęs, su nedideliu savo turteliu, vežimėliu ir žemaituku išvyko gyventi į Plungę“. Neįtiko valdžiai, apdainuoti šviesų rytojų nenorėjo. 1951-aisiais balandžio 28 dieną buvo suimtas. Po tardymų kalėjo Klaipėdoje, 1952 m. gegužės 16 dieną išvežtas į Šilutės Macikų lagerį, kur rugpjūčio 26-ąją mirė. „P. Genys sugebėjo peržengti likimo jam pastatytas depresijos, nevilties užkardas. Rado būdų perkopti per pilką egzistenciją ir prisiartinti prie amžinosios būties versmės“, – taip subtiliai žymaus muziejininko gyvenimą apibendrino E. Spūdytė.
„Dailininkas Gerardas Bagdonavičius – Šiaulių legenda. Asmenybės ir kūrybinio palikimo įprasminimas“ – tokią temą pasirinko Virginija Šiukščienė, Šiaulių „Aušros“ muziejus direktoriaus pavaduotoja.
G. Bagdonavičius buvo žmogus, apdovanotas daugybe talentų: grafikas, tapytojas, scenografas, fotografas, dizaineris, architektas, aktorius, etnografas... Šiaulių miestui jis atidavė visą savo gyvenimą, bet nesulaukė ryškaus atminimo įprasminimo: jo puoselėtas namas, garsėjęs stilingu interjeru, netapo memorialiniu muziejumi, Šiauliuose nėra jokių kitų pagarbios atminties ženklų. „Aušros“ muziejininkai, fonduose saugojantys didžiulį dailininko meninį ir kultūrinį palikimą, susirūpino G. Bagdonavičiaus palikimo įprasminimu: buvo organizuota jo 100-mečiui skirta paroda, minint 110-ąsias dailininko gimimo metines visuomenei pristatyta ne tik paroda „Gerardas Bagdonavičius: gyvenimas tarsi teatras“, bet ir išleistas muziejininkų parengtas albumas-katalogas „Gerardas Bagdonavičius. Tapyba / Grafika / Dizainas / Fotografija“: čia suregistruoti dailininko kūriniai, saugomi Lietuvos muziejuose. V. Šiukščienė, būdama viena iš šio leidinio autorių, Maironio lietuvių literatūros muziejaus mokslinėje konferencijoje įdomiai pasakojo apie albumo sumanymą, jo sudarymo koncepciją, priminė svarbiausius G. Bagdonavičiaus biografijos ir kūrybos faktus, akcentavo asmenybės savitumą – platų menininko akiratį, kalbų mokėjimą, meilę teatrui, muzikai, gebėjimą kūrybingai dirbti pedagoginį darbą.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė susirinkusiems kalbėjo apie Vytauto Mačernio asmenybę ir likimą. Pranešėja sakė, jog „Vytautas Mačernis yra jaunystės ženklas“ (tegyveno 23 metus), jo „gyvenimas yra didelė intriguojanti slaptinga legenda, kurią galima sekti ir atskiromis dalimis“. Toms dalims prelegentė suteikė pavadinimus: „Akys“, „Balsas“, „Tėviškė, Įkvėpimas“, „Nuojautos“, „Kūrybos likimas“, „Meilė“, „Nauji eksponatai“. Iš atsiminimų, laiškų, kūrybos rankraščių, daiktų paslapties A. Ruseckaitė tarsi kruopšti restauratorė atkūrė jauno filosofo laiką, erdvę, emocines būsenas. Minėta, kad šiais, V. Mačernio 90-tojo gimtadienio metais, Maironio lietuvių literatūros muziejui poeto sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė dovanojo dalį jo palikimo: asmeninius daiktus, knygas, fotografijas, rankraščius.  
Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė pranešime ,,Pauliaus Jurkaus archyvinio palikimo staigmenos“ prisiminė išeivių rašytojų archyvų kelią į Lietuvą, eksponatų paieškas, pasakojo apie naujus atradimus.
Šio teksto autorė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus mokslinės konferencijos kuratorė, skaitė pranešimą „Sofijos Kymantaitės ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio santuokos mįslė“. Šių įžymių žmonių meilės istorija yra išsaugota laiškuose, kūryboje, amžininkų atsiminimuose. Konferencijos dalyviams buvo pateiktas plačiajai visuomenei lig šiol nežinomas, vaikaitės Dalios Palukaitienės-Zubovaitės asmeniniame archyve esantis dokumentas – Čiurlionių santuokos metrikos nuorašas. Jis liudija, jog S. Kymantaitę ir M. K. Čiurlionį 1909 m. sausio pirmąją sutuokė kunigas Vincentas Jarulaitis: faktas, jog santuoką laimino Šateikių klebonas Antanas Bajorynas, nepasitvirtino.
Raseinių krašto istorijos muziejaus direktorė Birutė Kulpinskaitė, pasirinkusi temą „Maironis. Pasandravys. Bernotai“ tarsi pakvietė visus mokslinės konferencijos dalyvius į Raseinių žemę, į poeto gimtinę ir tėviškę, ten, kur vandenis plukdo Luknės ir Sandravos upeliai, kur ošia Maironio garbei sodinti ąžuolai, kur rūpestingai muziejininkų saugoma gimtoji sodyba, jos gamtinė ir kultūrinė aplinka, papuošta Lietuvos tautodailininkų medžio skulptūromis. Tai buvo tarsi gražus priminimas, kad 2012-ieji – Maironio metai, kad daugel žmonių vaikščios didžiojo lietuvių literatūros klasiko keliais ir takeliais…
Maironio lietuvių literatūros muziejaus mokslinę konferenciją rėmė LR kultūros ministerijos Kultūros rėmimo fondas. Esame dėkingi už galimybę ne tik organizuoti šią konferenciją, bet ir išleisti pranešimus atskiru leidiniu. Leidinį „Iš archyvų: muziejų paslaptys ir epochos legendos“ galima įsigyti Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
 

Pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė

Visa galerija
Atgal