Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
lapkričio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

MOKSLINĖ KONFERENCIJA – 2010 M.

Mokslinė konferencija „Rašytojo asmenybės ir kūrybos ženklai dienoraščiuose, laiškuose, atsiminimuose“
 
2010 metų mokslinė konferencija, kurią rėmė LR kultūros ministerija, Maironio lietuvių literatūros muziejuje sukvietė visus, kuriems yra įdomi memuarinė proza, menininkų dienoraščių ir laiškų paslaptys. Konferencijos publika šįkart buvo itin marga: galėjai matyti žilagalvius inteligentiškus senjorus, mokytojas lituanistes ir jų rimtuolius mokinius, dėstytojus ir studentus, bibliotekininkus, kolegas muziejininkus, rašytojus ir nepažįstamus smalsuolius. Pakalbinti prisipažino, jog sudomino konferencijos tema, galimybė išgirsti tai, ką saugo būtojo laiko archyvai.
Atvyko dešimt pranešėjų, konferencijos diskusiją moderavo muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.
Hum. m. habil. dr. Elena Baliutytė kalbėjo apie moteriškojo identiteto ženklus J. Vaičiūnaitės, A. Girdzijauskaitės, G. Mareckaitės, S. Lomsargytės-Pukienės, A. M. Sluckaitės Jurašienės memuarinėje prozoje. Profesorė atkreipusi dėmesį į šių autorių bendrus atminties „archetipus“, nes „didelė dalis tų prisiminimų buvo iš esmės apie tą patį objektą – prieškario Kauną ir Vilnių“, teigė, kad minėtų moterų knygose, pasižyminčiose meniniu paveikumu, esančius ženklus reikia mokėti šifruoti, rekonstruoti: atmintis turi mėgautis sugrįžimu ir įsijautimu.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantė Vilma Popovienė pranešime „Kultūrinis identitetas J. Vaičiūnaitės ir M. Martinaičio memuarinėje prozoje“ skyrė dėmesį autobiografinio teksto analizei, lygino abiejų rašytojų memuarinę prozą, užfiksuotas praeities ir dabarties patirtis. Autorė teigė, jog „nors Aš-kūrėjas gimsta iš skirtingų socialinių ir kultūrinių ištakų, vienu atveju kūryba tampa tiltu, atspirties tašku, išėjimo galimybe, kitu – natūralia kolektyvinės gyvenimo istorijos tąsa, realaus lūkesčio išpildymu, bet vis dėlto abiem atvejais kūryba – tai savęs suvokimo, patirčių modeliavimo ir transformacijos erdvė, identiteto atspindys ir raiška, galimybė prakalbinti patį save.“
„Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvų: laiškai J. Vaičiūnaitei“ – tokį pranešimą perskaitė hum. m. dr. Gintarė Bernotienė, muziejuje ne vieną valandą praleidusi sklaidydama Juditos Vaičiūnaitės rinkinio laiškus. Juose vėrėsi ir kūrybinis, ir asmeninis poetės gyvenimas, ryškėjo bendraminčių ratas, laikmečio aktualijos. Kalbėti apie kito asmens laiškus – subtilius dalykas. Šią temą tęsė hum. m. dr. Giedrė Šmitienė, savo pranešimui parinkusi lakonišką pavadinimą „Susirašinėjančiųjų bendrija: Janinos Degutytės laiškai“. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas epistolinis rašytojos palikimas visuomenei lig šiol dar nežinomas, jis dabar pradėtas rengti spaudai. G. Šmitienė akcentavo, jog „Degutytės korespondencija išsiskiria susirašinėjančiųjų pastovumu ir tuo, kad bendraujančiųjų ratas yra palyginti siauras. <...> Poetės adresatai – ne rašytojų luomo, ne kultūros viešumos, bet kasdienio gyvenimo žmonės, prie kurių, kartą susibičiuliavus, prisirišama ilgam.“ Įdomu tai, kad yra išlikęs abipusis susirašinėjimas: jo skaitymas, kaip teigia literatūros mokslininkė, „sudaro galimybę suvokti laiškų visumą kaip komunikacijos lauką, komunikuojančiųjų tinklą, susirašinėjančiųjų bendriją, kuri subtiliai atskleidžia to laiko gyvenimo būdą.“
Hum. m. dr. Anelė Butkuvienė mokslinės konferencijos dalyvius tarsi nukėlė į senąjį laiką, XIX amžių. Jos pranešimas „Epocha ir asmuo Sofijos Tyzenhauzaitės Šuazel-Gufje (Choiseul-Gouffier) ir Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (Puzynina z Giunteröw) atsiminimuose“ sulaukė didelio susidomėjimo.
Abi moterys, artimos giminaitės, mums paliko vertingus literatūros kūrinius. Ne kiekvienas žino, kad S. Tyzenhauzaitė Šuazel-Gufje (1790–1878) yra pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje, prancūzų kalba sukūrusi penkis istorinius romanus, parašiusi reminiscencijas apie Rusijos carą Aleksandrą I ir imperatorių Napoleoną I. Tai buvo išsilavinusi aristokratė, kuri savo žavesiu pavergė šiuos didžiuosius epochos vyrus. Savo atsiminimuose vieną pavadino „angeliško gerumo žmogumi“, kitą – „žaibus svaidančiu genijumi“. „Angeliško gerumo žmogus“, Aleksandras I buvo vienintelio Sofijos Tyzenhauzaitės sūnaus krikštatėvis, juos siejo net 14 metų bičiulystė, trukusi iki caro mirties. S. Tyzenhauzaitės Šuazel-Gufje knygose atsiskleidžia ne tik epochos dvasia, bet ir pačios autorės būdo bruožai: patriotizmas, drąsa, ryžtingumas, pagarba aprašomiems asmenims.
Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1818–1869) lenkiškai rašė poeziją ir dramos veikalus. Pristatydama jos atsiminimus, A. Butkuvienė konstatavo, kad šie – „Lietuvos dvarų ir Vilniaus aukštuomenės gyvenimo enciklopedija. Tai kasdieniniai darbai, šventės, pokyliai“. G. Giunterytė-Puzinienė pasakoja apie šeimą, gimines, bičiulius, pažįstamus, juos taikliai ir subtiliai portretuodama, aprašo Vilniaus kultūrinius įvykius, okupacinės rusų valdžios represijas. Atsiminimai, kaip sakė istorikė, yra persmelkti prarastojo laiko ilgesiu, „galima justi didžiulę širdgėlą dėl prarastos Tėvynės ir jos laisvės“.
Hum. m. dr. Ilona Čiužauskaitė domėjosi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Rankraščių skyriuje saugomais maištingojo Kazio Borutos sąsiuviniais. Pranešime „K. Borutos dienoraščiai: epochos ženklas ir savęs paieškos“ ji pabrėžė, kad šis kūrybinis palikimas dar laukia tekstologinės analizės ir „išsamaus, plačiais komentarais palydimo leidinio“. Dienoraščiuose atsiskleidžia rašytojo meniniai ieškojimai, paties autoriaus kūrybinis portretas, biografijos detalės.
1958-aisiais K. Borutos taip kalbėta su pačiu savimi: „Taigi, brolau, 53 metai, o kas padaryta? – Vingiais ėjo gyvenimas, kilo ir leidosi kaip banga, sukaisi verpetuose, daug energijos veltui išnaudojai, dažnai pasimesdamas ir mažai ką pasiekdamas (...). O dabar nedaug gal liko gyventi, o daug padaryti. Tai jokio blaškymosi, klaidžiojimo į šalis.Kantriai ir atkakliai siek savo ribos. Praleisk visa, kas neesminga, tuščiai nesisielok ir energijos neeikvok, – tiesiai siek savo tikslo.Gana laiko duoklės! Ruošk knygas tokias, kokias norėtum būsimoms kartoms palikti. Blaiviai žiūrėk į gyvenimo ratą ir šešėliams neleisk užstoti šviesos“.
Istorikė hum. m. dr. Vilma Žaltauskaitė konferencijoje pristatė kunigo Povilo Januševičiaus dienoraščio tyrinėjimus. Tema formuluota intriguojančiai: „Dienoraštis – istorinio šaltinio ypatybės arba paminėtas ir nutylėtas Maironis“. P. Januševičius (1866–1948) buvo Žemaičių kunigų seminarijos profesorius, labdaringos Vaikelio Jėzaus draugijos organizatorius ir vadovas, lietuvių kalbos vadovėlių autorius. Su Maironiu kartu mokytasi kunigų seminarijoje Kaune, matytasi imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje Sankt Peterburge, kai šis čia dėstytojavo, o P. Januševičius buvo studentas. V. Žaltauskaitė pastebi, kad „Maironis ne kartą minėtas Januševičiaus dienoraštyje švenčių akademijoje kontekste (Trys karaliai, Kūčios, studentų šventės, arkivyskupo vizitas akademijoje, popiežiaus pasiuntinio vizitas, prelekcija mokslo metų pradžios proga) ir akademijos kasdienybės kontekste, pavyzdžiui, vedant rekolekcijas“. Minimos Maironio žodžiais skambėjusios dainos. Trumpas įrašas byloja apie pirmąją visos Rusijos spaustuvių parodą, veikusią 1895 metais. Tyrinėtojai yra žinoma, jog šios parodos metu, vasario11 dieną, Maironis perskaitė pranešimą, kuriame nagrinėjo lietuvių spaudos klausimą, bet apie tai dienoraštyje neužsiminta. Istorikės manymu, tas „nepaminėjimas yra labiau sąlyginis“, nes gal „Maironis nesireklamavo tokia savo veikla, ją nutylėjo“, o gal šie du lietuviai – dėstytojas ir studentas – tuomet nebendravo… Mokslininkė daro išvadą, jog „Povilo Januševičiaus ir Jono Mačiulio (Maironio) santykių vaizdas Januševičiaus dienoraštyje neperžengia Bažnyčios – hierarchizuotos institucijos brėžiamų ribų, rodo reikšmingą institucijos vietą konstruojant tarpusavio santykius akademijos aplinkoje“.
Mokytojas ekspertas Marius Mikalajūnas pranešime „Idealaus teatro direktoriaus modelis: Jurgis Savickis“ subtiliai iš tarpukario menininkų atsiminimų ir laiškų bandė rekonstruoti Jurgio Savickio, ne užsienio diplomato, bet Valstybės teatro direktoriaus veiklą, kuri buvo ypač sėkminga. M. Mikalajūnas teigė, kad „per pirmąjį gyvavimo dešimtmetį teatras buvo įsivėlęs į batalijas, išderinusias jo darbą, <…> o J. Savickis taip virtuoziškai viską sulipdė, kad Valstybės teatro dešimtmetį buvo galima švęsti oriai ir pakiliai.“ Rašytojas ir diplomatas sugebėjo „perprasti meninės prigimties žmogaus ambicijas.“ Aktorius S. Pilka atsiminimuose pasakojo: „Jis savo Teatro direktoriaus kabinete visada valgydavo pusryčius. O pusryčiams kasdien kviesdavo meno vadovus, skyrių vedėjus ir kitus atsakingus asmenis. Ne visus, žinoma, iš karto, bet kasdien vis kitus, vis reikalingus. Pusryčiai būdavo puikūs – iš teatro bufeto. Ir prancūziškas konjakas – priedui. Net žiemos metu ant direktoriaus stalo – gyvos gėlės. O bepusryčiaujant „draugiškoje atmosferoje“ – potvarkiai, pasitarimai, gairių nustatymas...“
M. Mikalajūnas tarsi iš mozaikos akmenėlių, rastų menininkų pasakojimuose, konferencijos klausytojams dėliojo J. Savickio – idealaus teatro direktoriaus – paveikslą: „puikiai suprato aktorių psichologiją“, „pirmas teatro valdymo reikalą ir teisę iškėlė į aukštumas“, „atliko teatre didelį ir garbingą darbą“...
O pats J. Savickis 1929 m. balandžio 4-osios laiške I. Šeiniui prisipažino, kad į direktoriaus pareigas eina, nes nori „statyti namiokšlį; nebūčiau Kauno valdininkas“...
Hum. m. dr., docentė Aušra Martišiūtė-Linartienė konferencijoje taip pat kalbėjo apie teatrą. Atsigręžta į kitą laikmetį, tarybinį laikotarpį, kurio šūkiai buvo visai svetimi Dailės instituto Koridoriaus teatro kūrėjams Arvydui Ambrasui ir Regimantui Midvikiui. Apie šias įdomias, stiprias asmenybes pranešimo autorė pati yra rinkusi atsiminimus. Jeigu juose nebūtų fiksuoti Koridoriaus teatro spektakliai, kurie nebuvo aprašyti tuometinėje spaudoje, tai „šis sovietmečio kultūroje išsiskiriantis avangardinės kultūros reiškinys laikui bėgant išnyktų be pėdsako.“ Dailininkė Nijolė Vilutytės yra sakiusi: „Arvydo teatras! <...> tai buvo didžiulis įvykis. Visiems scenų reikia, dar kažko. Ir staiga pačioje paprasčiausioje, lyg ir visų praeinamoje vietoje – koridoriuje tave sustabdo ir verčia susimąstyti. Esi lyg netikėtai užkluptas. <...> Ir kaip veržėsi pamatyti spektaklius į tą koridorių! Vadinasi, visiems to reikėjo. Ateidavo ir iš kitur.“ Atėjusieji matė pirmuosius Lietuvoje absurdo teatro bandymus. Vaidintos A. Ambraso ir R. Midvikio dramos „Duobė“, „Maratonas“, „Pirmadienio popietė“.
A. Martišiūtė teigė, kad „šiuo metu, praėjus keturiems dešimtmečiams, sugrįžti prie šio teatro istorijos skatina A. Ambraso kūrybos, ypač poezijos reikšmės ir įtakos paliudijimai.“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas pranešimą įvardijo tarsi svarbų metodinį nurodymą – „Atsiminimai: kodėl reikia rašyti ir kaip.“ V. Sventicko išvardinti argumentai tokiam rašymui svarūs: susikaupusi patirtis, stiprūs įspūdžiai, kurie „suteikia pasakojimui ypatingos energijos“, politinės aplinkybės ir tai, jog ,,jau nebėra cenzūros, autocenzūros irgi mažiau.“ Redaktoriaus nuomone, „reikia rašyti kas tikrai buvo – susitikote, kalbėjotės, kur, kokios aplinkybės.“ Būtina, kad prisiminimų autoriai apsiribotų faktais, pasikliautų skaitytojo galiomis suvokti ir bendrinti: „žmonės patys supras, įvertins, padės į savo vietą savo laiku…“
…Ši mokslinė konferencija tarsi dar kartą patvirtino, kaip svarbu ir aktualu šiuolaikiniam žmogui atsigręžti į praeitį, ieškoti joje reikšmingų ženklų. Pageltę laiškai, dienoraščiai juos saugo mums ir, kaip rašė Judita Vaičiūnaitė, „prisiminimai driekiasi lyg pynės, pereina vienas į kitą. Nes tai praskleistas užmaršties sluoksnis, vaizdinys, miražas. Begalybės dvelksmas.“

Pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė

Visa galerija
Atgal