Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
24
gegužės
2019

ŽINOTI, PRIPAŽINTI, NURIMTI...

„Ko dar galime nežinoti apie šią poetę?“ – klaustų tūlas skaitytojas, imdamas į rankas naują Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės, rašytojos Aldonos Ruseckaitės romaną „Padai pilni vinių / Romanas apie Salomėją Nėrį“. Vieniems Salomėjos Nėries kūryba tobulai atitinka lyrikos sampratą, kai aiški pati lyriškumo esmė: atviras ir nuoširdus kalbančiojo „aš“ atsivėrimas. Kitiems poetė – tautos išdavikė, vežusi į Lietuvą „Stalino saulę“ – aklai tarnavusi sovietiniams okupantams, juos liaupsinusi. Daug ko galime nežinoti arba žinoti ne viską, arba žinoti ir suprasti tik tai, ką norime žinoti ir suprasti, deja...
   Autorė, pristatydama savo romaną gausiai Maironio namų salėje susirinkusiems klausytojams, aiškino jo struktūrą bei kūrybinius sumanymus. Įvykiai romane apima neilgą, bet skausmingą ir sunkų metą poetei: nuo 1940-ųjų birželio 14 d., nuo sovietų okupacijos, iki 1945 m. liepos 7 d., iki Salomėjos mirties... Tai laikotarpis, anot romano autorės, už kurį poetė labiausiai peikiama ir kritikuojama. Salomėjos gyvenimas tuo metu buvo itin sudėtingas, dramatiškas ir prieštaringas. Autorė, kaip pati teigė, ketino patyrinėti visas priežastis, prielaidas ir aplinkybes, paskatinusias vienaip ar kitaip pasielgti. Romano tikslas – atverti visus poetės išgyventus skaudulius, išsklaidyti ją gaubiančius mitus ir kaltinimus.
   A. Ruseckaitė, ruošdamasi rašyti ir rašydama apie S. Nėrį, perskaitė daugybę dokumentų, laiškų, amžininkų atsiminimų, poetės dienoraščių ir t. t. Net klausimas, kodėl toks pavadinimas, turi aiškų ir konkretų atsakymą: tai iš poetės laiškelio vyrui Bernardui Bučui. Rašyta tada, kai Salomėja, po karo grįžusi iš Maskvos į Lietuvą, sunkiai sirgdama gulėjo ligoninėje. Ji prašiusi vyrą atnešti kailinius įdėklus į ligoninės šlepetes, nes jos pilnos vinių, bado pėdas...
   Trys knygos dalys, trys iškalbingi pavadinimai: „Okupacija“, „Karas“, „Sugrįžimas“ ir preciziškai tiksliai nurodytos datos, romanas solidus ir pagavus – pradėjus skaityti sunku atsitraukti.
   Ir dar – daug pasakantis autorės pabaigos žodžio fragmentas: „Daug metų, kaip muziejininkė, buvau kategoriška Salomėjos advokatė, dabar supratau, jog kai kuriais atvejais buvau neteisi. Vienąkart visai ne literatūros žmogus manęs paklausė, kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą? Negalėjau jam atsakyti. Ir tuomet nutariau dar kartą pati sau išsiaiškinti, versdama įvairių knygų puslapius, kilnodama archyvus, tyrinėdama muziejų ekspozicijas, ar tikrai teisingai Salomėją ginu, ar jai to reikia? Suvokiau, kad tiesą rasti labai nelengva, kad to prieštaringo laikotarpio įvykiai ir veiksmai slepiasi po keliais sluoksniais, juos bedraskant skirsta pirštai, tačiau bendras vaizdas vis tiek išryškėjo...
   Iš pradžių neplanavau šio teksto spausdinti, nes pajudinau asmenis ir įvykius, įlindau į sudėtingas situacijas. Antra vertus, pagalvojau – kol mes ramiai neišvalysime žaizdų, kol jų neapraišiosime, kol neištarsime garsiai nemalonių tiesų, mūsų praeitis tik pūliuos ir niekad neišgis... Žinoti, pripažinti, nurimti...“
   Beliktų pridurti, jog vakaro metu romano fragmentus ir Salomėjos Nėries lyriką skaitė aktoriai Olita Dautartaitė, Daiva Škelevaitė ir Aleksandras Rubinovas, muzikavo pianistė Ina Vaičienė ir gitaristas Justinas Rubinovas. O vakaro pabaigoje – iškalbingas ir iškilmingas momentas: už daugybę Maironio muziejui atiduotų metų, už gražias draugystės akimirkas, už nuoširdumą ir svetingumą Aleksandras Rubinovas vainikavo Aldoną Ruseckaitę laurų vainiku...
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė.
Zenono Baltrušio nuotraukos.

Visa galerija
Atgal