Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
birželio
2018

„...ŽEMĖ NE TIK DUONAI, ŽEMĖ IR DANGUI...“

Kažkuris iš vakaro svečių pasakė: „susitiko dvi žemaitės ir radosi knyga...“ Tai apie juvelyrės menininkės Eglės Čėjauskaitės-Gintalės ir literatūrologės profesorės Viktorijos Daujotytės knygą „Žemaitijos balsai ir daiktai / juvelyrika, mažoji plastika, eilėraščiai“. Vasario 1 d. Maironio namuose vyko šios knygos sutiktuvės, o vakaro svečiai: knygos autorė Eglė, jos mama skaitovė Vida Čėjauskienė, knygos leidėja, žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė, literatūros kritikas Valentinas Sventickas ir, žinoma, nuolatiniai muziejaus vakarų lankytojai.
Knyga – unikali, joje menininkės Eglės Čėjauskaitės juvelyrinių dirbinių nuotraukos. Tai paprastučiai, seni daikteliai, kažkada buvusios buities liudytojai: senos šukos, veidrodėlis, stiklo rėžtukas, babytės skarelė, dalgiakotis, sviesto muštuvas ir t. t., paliesti juvelyrės rankų, perkeičia materiją – iš medinių ar geležinių virsta sidabriniais. Anot menotyrininkės Jurgitos Ludavičienės, įgiję dvasią, šie kasdieniai daiktai tampa būties ženklais... Šalia daiktelių nuotraukų – Viktorijos Daujotytės eiliuoti tekstai iš knygų, parašytų gražia žemaičių dūnininkų tarme: „Balsai ūkuose“ (Balsā ūkūs), „Gyvenu viena“ (Gīvenu vīna) bei „Tai parėjau“ (Tatā pariejau). Kaip teigė R. Sakalauskaitė, skaitant profesorės eiles, atrodo, jog ji niekada nebuvo išvykusi iš Žemaitijos, visos jos gyvenimo dienos bėgę vienkiemyje su būriu vaikų, pagal dešimt Dievo įsakymų...
Valentino Sventicko teigimu, knygoje susiduriame su konkrečiuoju menu ir prisiliečiame prie svarbiausių ir subtiliausių žmogaus sielos būsenų. Tai vyksta žiūrint į paprasčiausius senus daiktus... Labai subtilu, nepretenzinga, labai miela žiūrėti ir jausti, tai tarsi žodis – neištartas, nepasakytas, o tik numanomas. Viktorijos Daujotytės eiliavimas yra Eglės Čėjauskaitės kūrybos įkvėpimas. Ši knyga – Eglės ir Viktorijos, dviejų skirtingų kartų žemaičių, pokalbis apie svarbiausius gyvenimo dalykus, pavyzdžiui: „žemė na tik diel‘ dūnas / rek dalintis, ne tik sau, / je to nieka, ė tau nieka, / vėskas ė paprasta, vakā, / jie dūsi, ė gausi, / nie truobuos ba dūmų, / dūna iš žemės, al‘ žmė / na tik diel‘ dūnas, / da ė diel‘ dongaus“ // „žemė ne tik duonai, / dalintis reikia, ne tik sau, / jei tu nieko, ir tau nieko, / viskas paprasta yra, vaikai, / jei duosi, tai ir gausi, / nėra trobos be dūmų, / duona iš žemės, bet žemė / ne tik duonai, / žemė ir dangui“...
Žiūrinčiam, matančiam, gebančiam jausti žmogui knyga gali atverti nuostabią realybę. Rašytojos Aldonos Ruseckaitės, manymu, skaitydami šią knygą atrandame saulės šviesą savyje, juk kiekvienas esame tarsi saulės šviesa. Taip kažkada sakė jaunas žemaitis poetas Vytautas Mačernis...
Ir dar: Vilniaus knygų mugėje leidiniui jau paskirtas specialus prizas už teksto ir vaizdo elegancijos sintezę. O Eglės Čėjauskaitės-Gintalės asmeninė paroda „Balsai ir daiktai“ (Balsā i daiktā) vasarą keliaus į Ukrainą, o rudenį  – į Londoną…
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal