Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
balandžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

ŽALIAKALNIS – PRISIKĖLIMO PARAPIJA

Žaliakalnio Prisikėlimo parapija gegužės 20-osios vakarą nusileido į Senamiesčio parapiją. E. Janušaičio knygą „Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija“ privalo perskaityti kiekvienas kaunietis. Rašytoja, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė sakė, kad Edmundo romaną perskaitė visaip jausdamasi. Aikčiojo dėl metaforų, sentimentalumo. Prisipažino, kad ir kikeno skaitydama. Esama geros ironijos. Vilioja visokios paslaptys, o labiausiai – paslaptys ant aukšto. Daug Žaliakalnio personažų. Skaitydamas knygą, labai gerai jauties. A. Ruseckaitė padarė išvadą, kad E. Janušaitis ir rašydamas romaną, vis tiek išlieka poetas.
Edmundas pirmiausia paskaitė skyrių iš 36 sapnų romano – „Kad tau sektųsi...“: „Kad tau sektųsi... – girdžiu iš tolo. Nė nepajutau, kad kaip išgąsdintas ristūnas šasteliu šalin. Maža kas gali po kojomis pasipainioti. Ypač kai saulė dar neaukštai, kai diena lyg seniai neremontuotos virtuvės lubos...“
E. Janušaitis sakė, kad jis norėjo įvaldyti sakinį. Bandė eiti į muziką. Teigia, kad neturi nei partijos, nei gaujos. Rašytojas kalbėjo apie mistinius dalykus, vykstančius jo namuose. Antrame namo aukšte gyvena mirusieji, o pirmajame – gyvieji. Štai nukrito motinos fotografija, juk tai kažką sako. Autorius prisipažįsta, kad jis tiesiog rašąs. Vis kažkas jam pasako, kad tai, ką jis rašo, yra ne proza ir ne poezija. O recenzijos Edmundui tik juoką sukelia...
A. Ruseckaitė klausė, ar Edmundas yra mistikas? Jis tam pritaria. E. Janušaitis sako, kad jo gyvenime būta tokių duobių, iš kurių kiti niekados neišlipa. Buvo tokia būklė, kai niekas nežadėjo, kad išgyvens. Edmundas pripažįsta, kad nuo daugelio dalykų jį kažkokia ranka gelbėjo. Turi griežtą cenzorių – diabetą.
Vakare dalyvavusi literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė sakė, kad sunku kalbėti, kai šalia yra autorius. Literatūrologas pasijunta toks vargšas... Ji sakė, kad Edmundas nesvietiškai šarmingas žmogus. Knyga velnioniškai unikali. Danguolė sakė, kad skaitant knygą labai norėjosi ilgesnių istorijų. Skaitant įdomu, kur restoranas, kur Smetonos kelias, kur tas ar anas. Turėtų būti pateikta ne tik užsimenant. Skaitydamas gali justi, kad tekstą rašo poetas. Autoriaus pozicija specifinė. Rašytojo natūra unikali. Unikali ne tik pozityviąja prasme. Autorius atsiriboja nuo juodųjų žmogaus pusių. Tekstas, rašytas žmogaus, kuris labai taikus. Aršumo, maišto negali rasti. Skaitydamas gali justi, kad yra jie – valdžia, mutantai. Jie pateikti diplomatiškai. Žavus tekstas apie užmirštą vaikystės kalbą. Gausu mistikos, simbolikos. Literatūrologė klausė, kiek tas tekstas yra romanas? „Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija“ – gražus nušlifuotų karoliukų vėrinys. Galima tais karoliukais žaisti. Tekstas žaižaruoja. Ar tai romanas? Klaustukas... Yra būtybės, kurios saugo vietos dvasią. Įdomu, kaip skaitytų knygą tas, kuris nepažįsta Žaliakalnio? Edmundo tekstas kinematografiškas. D. Šakavičiūtė apgailestavo, kad vis mažiau žmonių skaito lietuvišką knygą. Net lituanistai neskaito. Išlieka ilgesys paprasto, kultūrinę atmintį turinčio teksto... Literatūrologė kalbėjo apie amerikiečių rašytoją Dž. D. Selindžerį. Edmundo knygoje irgi yra apie jį. „Vakare, po ilgesnės pertraukos, atnaujinu dailųjį skaitymą: lovoje žmonai skaitau Džeromo Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Skaičiau garsiai ir, man regis, raiškiai kaip tik moku, kol prieinu trečiojo skyriaus pradžią, o tuomet pastebiu, kad mylimoji miega. Miega grakščiai išsitiesusi per visą nuostabios atminties plotį, net baugu žadinti. Ką gi, teks leistis nuo Pensio Tomseno kalvos link realistiškesnių vaizdų vedybiniame burlaivyje, gal net iki rugių lauko...“
D. Šakavičiūtė teigė, kad Edmundo tekstas bus labai skirtingai perskaitytas. Ačiū Dievui, rašančiųjų yra, tik reikia skaitančiųjų.
Vėliau E. Janušaitis kalbėjo apie savo gitarą, kurios nedaužys, nes ji labai brangi. Kalbėjo ir apie R. Kalantos auką, kuri yra švelni. Paskui dainavo dainą „Juoda valtis krante prie išdžiūvusios upės...“ Jis sakė, kad ilgai buvo užsidaręs, kad žmogus sutvertas būti savimi. Edmundas dabar koncertuoja retai, tik kviestiniuose vakaruose. Dainuoja autorines dainas, kurios neįeina į rinkinius. Jos rašomos specialiai. Niekada negroja pagal fonogramą. Dar padainavo dainą „Žaliakalnio snaigės“.
E. Janušaitis papasakojo, kaip rašo eilėraščius. Jei iš karto „nepasirašo“ eilėraštis, tai jo ir neberašo. Eilėraštį tereikia užrašyti. Nesuka daug galvos, sėda ir užrašo. Rašytojas papasakojo apie savo tėvą, kuris ragino sūnų eiti mokyklon. Tėvai norėjo, kad sūnus būtų kunigas. Senelė eidavo už jį melstis.
E. Janušaitis sakė, kad yra anarchistas. Šnekėjo apie ilgus plaukus, kurie kažkada siekė juosmenį, metus, praleistus laivyne, apie poeziją, leidžiamą už savo pinigus... Teigė, kad atradęs rašymo lengvumą. Žada vėl lįsti į Žaliakalnį, nes tai neišsemiama tema. „Tai mane veža...“ Vakaro pabaigoje E. Janušaitis paskaitė dar nespausdintų kūrinių.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal