Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

XX AMŽIAUS ŽMOGAUS SAPNŲ POEZIJA

Dažno talentingo garbaus amžiaus poeto kūryboje anksčiau ar vėliau įsivyrauja išlikimo plačiąja prasme tema. Be talento, gebėjimas abejoti išlikimu turbūt yra vienas iš skiriamųjų gero poeto bruožų. Dvejonės ir nerimas kaip vidinis poezijos variklis jaučiami ir paskutinėje kauniečio rašytojo Roberto Keturakio eilių knygoje „Nakties baltieji debesys“. Į knygos sutiktuves gegužės 20 dieną Maironio namuose susirinko pilna salė kaip reta ištikimų R. Keturakio talento gerbėjų. Poeto kūrybos poslinkis išlikimo temos kryptimi, ko gero, nieko nenustebino. R. Keturakis dažnai įvardijamas „paskutiniu lietuvių poetu romantiku“ ir, kaip teko pastebėti, šį apibūdinimą priima santūriai šypsodamasis ir jam neprieštarauja. Įkvėpimo ieškojimas praeityje ir jos vertybinė pergalė prieš dabartį, prasmių paieškos ir minorinės tonacijos vyrauja ir šioje knygoje.
Vakaro metu poetas skaudžiai taikliai apibūdino savo vietą (ar jos neturėjimą) dabartinėje Lietuvoje ir jos kūrybiniame lauke: „Esu XX amžiaus žmogus.“ Šį pasakymą galima suprasti ir kaip išdidų „ne“ šiandienai, tačiau ir poeto, ir kalbėjusių žodžiai įrodė, kad R. Keturakis sklidinas meilės, išreiškiamos konkrečiais darbais savo tėvynei ir jos žmonėms. Tačiau „šalia meilės daug ir skausmo“. Nepavyko poetui ir vakaro metu skaitytoje poezijoje (kartu su autoriumi jo poeziją skaitė ir aktorė Olita Dautartaitė) išlikti tik stebėtoju. Gal objektyvumas tokiame subjektyviame kūrybos žanre kaip poezija yra iš viso neįmanomas. Apie pačią knygą vakaro metu kalbėta nedaug. Ištikimoji R. Keturakio kūrybos tyrinėtoja doc. dr. Inga Stepukonienė pastebėjo būdingą šios knygos slinktį: „Ieškojau vasaros, o radau rudenį ir daugybę jo grožio apraiškų“, o prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas drąsiai pareiškė, kad R. Keturakio „kūryba netelpa žemėje ir pasiskleidžia į visatą.“ Kitų kalbėtojų minčių leitmotyvas buvo R. Keturakio meilė ir rūpestis ne tik artimiesiems, bet ir visiems aplinkiniams. Garliavos Jonučių gimnazijos direktorius Valentinas Padriezas dėkojo R. Keturakiui už pagalbą jauniesiems literatams ir dalyvavimą gimnazijos poezijos pavasarėliuose. Leidėjas Valdas Kubilius prisiminė savanorišką ir kartais neatlyginamą pradedančių rašytojų knygų redagavimą. Vakaro vedėja rašytoja Aldona Ruseckaitė pažymėjo gebėjimą džiaugtis kitų pasiekimais ir pavydo jausmo neturėjimą.
Komentuodamas vakaro metu skaitytus savo naujausius eilėraščius, R. Keturakis nustebino auditoriją teigimu, kad talentas ir įkvėpimas čia niekuo dėti – jis paprasčiausiai užrašė savo poetinius sapnus. Kartu jis lyg ir siekė pusiau juokais nusiimti atsakomybę už šių tekstų kokybę – kokia prasmė bandyti logiškai suprasti sapnų metafiziką. Grįžtant prie jau minėtos išlikimo temos, taip pat pusiau juokais galima teigti, kad transcendentinis išlikimas R. Keturakiui beveik garantuotas – jo gilų tikėjimą netiesiogiai įrodo knygoje išspausdinti eilėraščiai-maldos. Neturėtų būti problemų ir su išlikimu siaurąja žmogiškąja prasme – jo asmenybės charizma ir kūryba visais laikais (net ir XXI amžiuje) pritraukia gausų „paskutinio lietuvių poeto romantiko“ gerbėjų būrį. 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal