Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
21
gegužės
2018

VISUOMET ESI IR TURI BŪTI LIETUVIS

Speiguotą ir sniego pūgos nubalintą kovo pirmosios popietę nebe pirmą kartą Juozo Grušo memorialiniame muziejuje garbi lituanistė, kalbos premijos laureatė Violeta Bakutienė kalbėjo apie didžias asmenybes, kūrusias Lietuvą. Šį kartą – apie laisvės aušros pranašą dr. Joną Basanavičių, kurio atkaklus darbas, sujungus pastangas su bendraminčiais, atnešė gražiausių vaisių: 1905 metų Vilniaus didįjį seimą, 1917 m. rudenį ėmusią veikti Lietuvos Tarybą. Ir pagaliau – 1918-ųjų Vasario 16-ąją...
Programos kūrėja ir atlikėja pakvietė pasvarstyti, ką mums šiandien reiškia Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymas, prisiminti, koks tada buvo istorinis fonas, kiek diskusijų ir nesutarimų kilo dėl pamatinių dalykų, kokia sunki misija laukė Atkuriamojo seimo, prisiminti tuos, kuriems buvo pavesta kurti tolimesnį valstybės likimą bei santvarką. Vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, pirmasis pasirašęs nepriklausomybės aktą, ir buvo visuomenės veikėjas, Lietuvių mokslo draugijos iniciatorius, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, mokslininkas, tautosakos rinkėjas, gydytojas dr. J. Basanavičius.
Prisimenant didį Tėvynės meilės mokytoją dr. J. Basanavičių ypač pakiliai ir jaudinamai skambėjo prelato Mykolo Krupavičiaus žodžiai:
„Jaunime, Tėvynei mylėti noro ir jėgų susirasti gali dr. Basanavičiaus gyvenime, jo darbuose. Suprask jį, pažink ir pamilk Jį, suliepsnosi ir Tu tos šventosios tėvynės meilės liepsnele, dirbsi darbus įstabius tėvynės garbei ir naudai. Basanavičius mokina, kad ir tolimame pasviety gyvendamas, visuomet esi ir turi būti lietuvis. Lietuvių kalba turi būti Tavo kalba, Lietuvos vargai turi būti Tavo vargai, jos džiaugsmai – turi būti Tavo džiaugsmai. Ji yra Tavo vienatinė tėvynė, sveika ar suliegusi, vis tiek taip mylėki savo tėvynę Lietuvą.“
Programa pakvietė arčiau pažinti dr. J. Basanavičių, atsigręžti į reikšmingiausius jo gyvenimo faktus, visuomeninę, mokslinę, kūrybinę, folkloristikos veiklą. Atsargiai, labai pagarbiai sklaidant dr. J. Basanavičiaus autobiografijos ir jo žmonos dienoraščio lapus, prisiliesti prie asmeninių išgyvenimų, romantiškos meilės istorijos, patirtų nuoskaudų ir atradimų...
Gyvendamas Prahoje, dr. J. Basanavičius gavo neįkainojamą likimo dovaną. Kitoje gatvės pusėje esančio namo lange daktaras išvydo dailią tamsiaplaukę. Vieną dieną nutarė ją pasekti ir išdrįso užkalbinti. Tai buvo 22 metų Prahos vokietaitė Gabriela Eleonora Mohl – išsilavinusi, graži, elegantiška ir išdidi jauna moteris. Šalia jos visai kitaip, netgi neįprastai ar neįtikimai atrodė ir pats dr. J. Basanavičius. Niekas tuomet negalėjo nujausti, kad nuo pat pirmosios laimės akimirkos dvi mylinčias širdis ėmė gaubti juodas nelaimės šešėlis. Dėl savo mylimojo Eleonora ryžosi didelėms aukoms. Progresuojanti džiova nežadėjo nieko gero, tačiau Eleonora, tarsi mėgindama pergudrauti ligą, ne tik uoliai mokėsi lietuvių kalbos, bet ir pusantro mėnesio pasiaukojamai slaugė šiltine užsikrėtusį savo vyrą...
Programos sumanytoja priminė simbolinį sutapimą – Eleonora užgeso 1889 m. vasario 16-ąją, o 1927 m. vasario 16-ąją, kai visa Lietuva pakiliai šventė devintąją valstybės nepriklausomybės sukaktį, į Protėvių erdves iškeliavo ir dr. J. Basanavičius.
Kompozicijoje pagarsintos ir šiandieninio jaunimo – moksleivių mintys apie laisvę („Mano Laisvė – tai harmonijos jausmas, kai pilnatvė užlieja sielą be jokios priežasties... O Tautos laisvė, šalies laisvė?“, „Kai fizinis smurtas nepajėgia palaužti tautos dvasios jėgos...“, „Geri, prasmingi darbai, ar jie įgauna didingo pastato, ar knygos, ar istorinio dokumento pavidalą visada turėjo ir turės išliekamąją vertę…“) ir neprarandančios svarumo dr. J. Basanavičiaus iškeltos tautinio atgimimo gairės: lietuvių kalbos puoselėjimas bei išlaikymas, tautos istorijos geografinė, moralinė dimensijos, tautinės mokyklos koncepcija... Nebuvo pamiršta pažvelgti į Lietuvos didžiavyrio atminimo įamžinimą savame krašte ir užsienyje.
Atkurtos Lietuvos šimtmetį savo drąsa, idėjomis ir kilniausiais darbais pralenkime laiką – ragino programos autorė Violeta Bakutienė, vasario 16-osios išvakarėse Kauno rotušėje apdovanota Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvariniu medaliu už nuopelnus, įtvirtinant Kauno miesto savivaldą, įgyvendinant pilietines iniciatyvas ir kuriant miesto įvaizdį. Nuoširdžiai sveikiname!
 

Parengė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė

Visa galerija
Atgal