Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

VISU BŪRIU PRIEŠ „VIENĄ“

Paradoksalu, bet žodis „vienas“ gali turėti labai daug reikšmių. Tai ir metafizinis filosofinis žmogaus vienis, ir skausmingas žmogiškas vienišumas, ir paprastas skaitmuo, ir išskirtinumą apibrėžiantis vienintelis, ir t. t. O kiek daug žodis „vienas“ gali pasakyti arba paslaptingai nutylėti, kai jį perskaitai gero poeto eilėraštyje. Šio žodžio galią puikiai suprato ir poetas bei savaitraščio „Nemunas“ vyriausias redaktorius Viktoras Rudžianskas, taip pavadinęs savo dešimtąjį poezijos rinkinį, kurį išleido „Kauko laiptai“. Beje, knygą puikiai apipavidalino ne tik talentinga dailininkė, bet ir kolegė muziejininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. Mums malonu, kad pirmasis šios knygos pristatymas arba (jeigu dar iškilmingiau) premjera įvyko Maironio lietuvių literatūros muziejuje vasario 5 dieną. Renginį puikiai ornamentavo aktorė Olita Dautartaitė ir pianistė Beata Vingraitė.
Grakščiai kaip su špaga su Vienu susirėmė viena iš vakaro vedėjų ir pranešėjų, rašytoja Aldona Ruseckaitė. Štai keletas jos dūrių pavyzdžių: „Poetas Viktoras Rudžianskas buvo Vienas. Ir aš buvau viena <…>. Perskaičiau vieną kartą, po to giliai atsidūsėjau. Irgi vieną kartą <…>. Antrą kartą (skaičiau) su pieštuku rankoje. Šūkčiojau šauktukais, klausinėjau klaustukais <…> ir atsidūsėjau giliai du kartus, nes supratau, kad Viktoro knygą Vienas išties reikia skaityti mažiausiai septynis kartus, ir ne tik su pieštuku, bet ir lendant per adatos skylutę, ir linguojant ant balto kupranugario, ir įbridus į mirusią jūrą, ir įsitaisius ant boružės ketvirtojo taškelio, ir šokant tango, ir kai bitė įkritusi į akį, ir azartiškai valgant vakarienę… Galima skaityti ir septyniolika kartų, ir vis dar turėsite ką veikti. Toks yra Vienas Rudžianskas, kuris <…> tarsi replikuoja, skaitytojau, žinokis ir kapstykis pats“. Šis impresionistinis vaizdelis-recenzija sulaukė ne tik salėje susirinkusios publikos (beje, trijose eilėse įsitaisė vos ne visas Kauno miesto ir rajono rašytojų sąstatas), bet ir Vieno autoriaus V. Rudžiansko plojimų.
Tuo tarpu muziejininkas Edmundas Kazlauskas, nepasižymintis gebėjimais grakščiai literatūriškai dėstyti savo mintis, prieš Vieną išrideno sunkiąją artileriją. Pirmiausia jis pareiškė, kad ši V. Rudžiansko poezijos knyga yra puikus metafizinės poezijos pavyzdys. Tada užsimanė paklausti poeto, ar šis tiki: a) į vieną iš kanonizuotų Dievų, b) labilius dievus, c) ar yra agnostikas, bet laiku susilaikė, nes tikėjimas yra privati kiekvieno paslaptis. E. Kazlausko nuomone, ši knyga nėra parašyta ant įkvėpimo bangos, o yra loginis konstruktas ir monologas, kuriame prigimtinės žmogaus kaltės ir žmogiškųjų silpnybių bei nuodėmių suskaldyta asmenybė siekia atgauti savo vidinę darną. Toliau jis papasakojo apie tris nesėkmingus bandymus sudėlioti pasjansą – „atrakinti ir suprasti“ knygoje išspausdintą V. Rudžiansko poeziją. Buvo paminėta tarp sapno ir tikrovės, pasąmonės ir realybės, tarp gėrio ir blogio plaukiojanti žmogaus siela – žuvis. Galvota ir apie analogijas su maldomis – mantromis, ir apie siurrealistinius V. Rudžiansko poezijos bruožus – klaidinančią geometriją ir perspektyvą bei priežasties ir pasekmės ryšio apvertimą ar neigimą. Galiausiai E. Kazlauskas paklausė savęs, ar jis nesilaužė į atvertas duris – galbūt ši poezija yra savotiškas V. Rudžiansko žaidimas su skaitytoju. Vis dėlto, jo nuomone, šioje vientisoje knygoje akivaizdi žmogaus-poeto asmenybės kelionė iš chaoso į tam tikrą vidinę darną, kurią suteikti, anot V. Rudžiansko, gali tik Dievas: – – – išsinersime / ir pažinsime: nėra nieko tikresnio už / tėve mūsų, / nebent – tūkstantmetė gilė po / nepasodintu ąžuolu – – – (paskutinis rinkinio eilėraštis „Ištrauka iš bulės“).
Viktoras Rudžianskas nenorėjo ginčytis su kalbėjusiais ir pareiškė: su viskuo sutinku. Dievas man yra išeitis. Esminiai dalykai:  visas gyvenimas teka iš mirusios jūros. Gimimo ir mirties priešpriešos jis nejaučiąs, nes mirties visai nėra: aš nenumirštu – išeinu į kitą būtį. Ši knyga – tai meditacinė būsenų poezija. Jos pavadinimas siejasi su jausena: esu vienas iš nusidėjėlių ir vienas iš labiausiai tikinčių. Netikėdamas negalėčiau tikėtis atlaidumo. Atgailą atlieku rašydamas poeziją. Poetas prisipažino, kad knygą sudėliojo labai racionaliai kaip meistras statydamas namą, o konkretus eilėraštis ateina tarsi iš niekur, jam tik reikia surasti vietą. Ir taip –  ši knyga tai monologas: aš nekalbu su skaitytoju, kviečiu jį kalbėtis su savimi, o dar tiksliau – skaitytojas šią knygą turi ištylėti. E. Kazlauskui paklausus apie meilės, erotikos ir moters vietą jo poezijoje, V. Rudžianskas atsakė, kad erotika, moteris ir poezija yra vienos prigimties ir niekuo neišreiškiami – jie paslaptys. Be to, ši knyga yra atsiskaitymas su mirtimi, su MOTERIM jis atsiskaitys kitoje knygoje.
O vėliau geras poetas tiesiog ilgai skaitė savo poeziją ir tapo aišku, kad poezijos paslaptis yra didesnė ir vertingesnė, nei visi bandymai ją suprasti ir paaiškinti.
Beje, dar vieną sąvokos vienas genezės versiją, pateikė pats V. Rudžianskas: vieno nebūna, jei pirmiau nebūna dviejų. Ir, kaip gyvas šio teiginio įrodymas, viso vakaro metu iš salės gilumos sklido Viktoro Antano – V. Rudžiansko anūko – garsinis pritarimas senelio kalboms ir eilėms.        

 

Parengė muziejininkas Edmundas Kazlauskas

Visa galerija
Atgal