Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
13
lapkričio
2018

VISKAS PRASIDĖJO MIRUSIŲ POETŲ DRAUGIJOJE

Originalus ir netikėtas vakaras Maironio namų salėje – bene garsiausią ukrainiečių rašytoją Andrėjų Kurkovą  rusiškai kalbina aktorius Aleksandras Rubinovas ir rašytoja Aldona Ruseckaitė. Pokalbio objektas – šiemet išleistas ukrainiečio romanas „Šengeno istorija“.  Kaip parašyta knygos paantraštėje, tai pasakojimas „apie Lietuvą, Europą, Kukutį, meilę tėvynei ir artimui“. Tad abiejų vakaro vedėjų klausimas, kodėl rašė apie Lietuvą ir Kukutį, tokį keistą personažą, netelpantį nei laike, nei erdvėje, itin tiko pokalbio pradžiai.
„Turiu už save daug vyresnį brolį, jis – disidentas, labai nemėgęs tarybų valdžios ir politikos. Mūsų bute (virtuvėje) nuolat rinkdavosi jo draugai, taip pat disidentai, skaitė draudžiamas knygas, bet ne politines – skaitė draudžiamą grožinę literatūra“,  –  pasakojo Kurkovas. „Taip aš dar visai jaunas gan neblogai pažinau kone visus rusų Sidabro amžiaus poetus: Aną Achmatovą, Mariną Cvetajevą, Nikolajų  Gumiliovą, Konstantiną Balmoltą, Andrėjų Belą... Tada ir vėliau buvau tvirtai įtikėjęs, jog geriausia poezija – mirusių poetų. Kiek vėliau Kijeve, Maidane  (apie jį visi esam girdėję), užėjau į sena knygynėlį, radau tokią nedidelę rudą knygelę, rusiškai užrašyta: „Marcelijus Martinaitis „Kukučio baladės“ (vertė Georgijus Jefremovas). Paskaičiau – patiko, buvau įsitikinęs, kad šis poetas ne tarybinis, priklauso tai pačiai Sidabro amžiaus kartai ir tikrai yra miręs. Pritaikiau žodžiams muziką ir dainuodavau sau gitara pritardamas... Tik 2005-aisiais iš tuomečio Lietuvos ambasadoriaus Ukrainoje Algirdo Kumžos sužinojau klystąs. Per pirmąjį mudviejų pokalbį su Martinaičiu telefonu garsiai dainavau jam jo eilėraščius. Martinaičiui patiko, o žmonai Gražinai – ne...
Kuo patiko Kukutis? Man jis amžino žydo klajūno, išmintingo teisuolio prototipas, Europos (gal ir pasaulio) žinovas, einantis, ten, kur lietuviams blogai. Jo širdis tarsi navigatorius, parodantis, kur reikia eiti. Jis eina, tik vis pavėluoja, bet žino, kad yra reikalingas, kad reikia eiti... Ir dar: labai žavi jaudinanti Kukučiu perteikiama Marcelijaus Martinaičio meilė Lietuvos istorijai, Lietuvos gamtai, lietuviškumui, jaudina to poeto subtilumas ir žmogiškumas. Kukučio ir lietuvių draugų paskatintas daug kartų buvau Lietuvoje, apvažiavau kone visas jos vietas: miestus, miestelius, kaimus, ne kartą teko gyventi vienkiemiuose. Įsiurbiau į save tiek lietuviškumo, kad tiesiog turėjau parašyti šį romaną – popieriui patikėti savo žinojimą, jausmus ir emocijas. Paprašiau Martinaičio leidimo, jis leido naudotis visa Kukučio savastimi: biografija, charakteriu, mintimis, įpročiais, nuotykiais ir t. t. Martinaitis leido naudotis viskuo, cituoti jo eiles. Ir štai romanas...“
Beliktų pridurti, jog romano veiksmas prasideda 2007-ųjų gruodį, kai Lietuvai atveriama Šengeno erdvė. Gruodžio 20-osios vakarą trys jaunuolių poros – Ingrida ir Klaudijus,  Andrius ir Barbora, Renata ir Vytas – susirenka Pienagalio vienkiemyje prie Anykščių ir laukia  to simbolinio vidurnakčio, kai Lietuva prisijungs prie bevizio judėjimo Europoje... Poros nutaria išvažiuoti: viena pora į Londoną, kita – į Paryžių, Renata ir Vytas į Italija, tačiau šiedu neišvažiuoja. Plačiau perpasakoti romano turinio nereikia. Kaip sekėsi romano herojams, kaip sekėsi nepaprastajam personažui Kukučiui, sužinosime perskaitę knygą. Tik  reikėtų atkreipti dėmesį ir nepamiršti autoriaus dedikacijos, tarsi slapto leitmotyvo romano pradžioje, „Marcelijaus Martinaičio, didžio lietuvių poeto atminimui“...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė

Visa galerija
Atgal