Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„VISKĄ, KĄ RAŠIAU, BUVO MEILĖS LAIŠKAI...“

Gandrinių pavakarę Maironio muziejuje vyko Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto, eseisto, vertėjo Kęstučio Navako jubiliejinis kūrybos vakaras. Vasario 24-ąją poetui sukako penkiasdešimt metų. Kartu su Kęstučiu vakare dalyvavo dainuojamosios poezijos atlikėjas Alfredas Kukaitis. Čia buvo pristatytos neseniai pasirodžiusios K. Navako knygos.
K. Navakas sakė, kad vakarą žadėjo vesti muziejaus direktorė, rašytoja A. Ruseckaitė, bet ji nesuspėjo grįžti ir jiems teko patiems suktis. Poetas prisipažino, kad mėgsta improvizuoti. A. Kukaitis pristatė savo naują gitarą, kurią pagamino Kastytis Petryla. Tai rankų darbo gitara. Iš pradžių gitara buvo šiek tiek paderinta, o paskui dainininkas padainavo dainą „Prisipažinimas“. Daina apie meilę Kaunui.
Paskui poetas kalbėjo apie savo knygą „Lorelei“, kuri išėjo labai mažu tiražu. Knyga keistai padaryta. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė labai gražiai ją sudėliojo. Knygoje spausdinami įvairiausi meilės laiškai ir meilės eilėraščiai. Nuo aistros, viską plaunančios, iki neapykantos, viską plaunančios. Viename iš interviu poetas K. Navakas teigė, kad jam gražios pusnuogės moterys, „bet Lorelei patinka labiau, nes tai – meilės metafora ir archetipas. Objektas, į kurį leki, kad žlugtum. Tai kiek kertasi su meilės, kaip gelbstinčios ir tausojančios, sąvoka, tikiu, kad esama ir tokios. Tačiau knyga ne apie ją. Knyga apie meilę, kurioje neišvengiamai suduši.“ Pagal vokiečių legendą, Lorelei – nuostabaus grožio mergina, dėl nelaimingos meilės nusiskandinusi upėje. Po mirties ji virto sirena, kurios vylingos dainos pražudė daugybę Reinu plaukiančių jūreivių. „aš bijojau šito laiko suvynioto ant rodyklių / aš bijojau šito ploto suguldyto man prieš veidą / iš kurio išsprūsta dainos tartum akmens iš svaidyklių / po kurį tavęs tavęs tik aš vaikytis pasileidau / aš slydau visais turėklais ir guliausi ant neštuvų / ir mačiau kaip merdi vėjas atsigulęs laivo burėn / aš tavęs tavęs dairiausi o už viso to atstumo / laivas kelia laibą kilį tačiau kelio nebeturi / už trapaus kaip stiklas oro debesų kelių užkliūta / ir toli toli be galo jie nukorė savo lietų / ir girdžiu kaip verias vandens ir girdžiu dar dainą liūdną / su kuria ant savo lūpų amžinai many tylėtum / jau parametrus pamiršęs tebeieškau kaimynysčių / kuriose per naktį būčiau ir pagirtas ir pragertas / tarsi kompasas plevena į kurį bet ką mainyčiau – / tu – pablūdęs mano kursas ir prakeiktas mano herbas / aš bijau man skirto laiko mes abu jo nebetenkam / vienas kito horizontais vienas kitą tebemigdom / aš bijau sušiaušto ploto kylančio bangom į dangų / to kuriuo artyn atplūsi kad pažvelgtum ir išnyktum.“ Tai eilėraštis „Lorelei“. Kažkada poetas K. Navakas yra pasakęs, kad viskas, ką rašė, yra meilės laiškai...
Poetas išraiškingai skaitė tekstus, kokie pakliuvo. A. Kukaitis grojo naująja gitara ir dainavo. Ypatingai gražiai skambėjo daina „Su rožėmis prie „Astros“, / su frezijom prie „Tulpės“. Kavinės „Astra“ ir „Tulpė“ jau biografijos dalis.
K. Navakas džiaugėsi, kad jo knygą labai pirko vyrai. Gal ne tik pirko, bet ir skaitė, dovanojo... Meilės laiškų adresatai yra visi žmonės. Vakaro svečius pradžiugino Kauno meras A. Kupčinskas ir J. Jučas. Poetas juos pavadino jaunimu. Meras pasakė kalbą, o J. Jučas iškilmingai perskaitė tekstą, kuriame skelbiama, kad poetas K. Navakas apdovanojamas 2-ojo laipsnio Santakos ženklu. Ženklas buvo užsegtas poetui ant kaklo, jis pasijuto labai pasipuošęs.
Vėliau K. Navakas kalbėjo apie knygą, kuri „tiesiog atsitiko“. Tai eilėraščių knyga „100 du“. Šimtas tekstų, kuriuos autorius vadina sonetais – F. Petrarkos arba V. Šekspyro sonetų modifikacija. K. Navakas sakė, kad sėdėdavo ant suolo, žvelgdavo į alyvas ir pamažu ateidavo eilėraščiai. Tai pati netikėčiausia knyga.
„reikėtų perrašyti visas knygas / sukeisti žodžius vietomis perdėlioti / juos kad knygos taptų nebesuprantamos / suprantamos knygos vargina. mintis / jog jos įmanomos skaityti tik vieną / kartą kraupi. jei žodžiai būtų iš / vandens jie ir patys nuolat keistų / savo vietas įsilietų vienas į kitą / po kiek laiko atsivertęs knygą rastum / jau kitą tekstą. taip knyga išgyventų. / galėtum ir vėl ją patirti. kiekvienas / ją patirtų vis kitaip. viena knyga būtų daug / knygų. jei žodžiai susimaišytų brėžtelti / žvilgsniu. kaip vanduo praplaukus kateriui.“ Eilėraštis „šešioliktas“ iš knygos „100 du“.
Baigiantis vakarui, poetas K. Navakas pranešė, kad bus laidelė „Labanakt, vaikučiai“. Jis skaitė pasakėlę iš savo knygos vaikams „Žvėreliai mokosi draugauti“. Knygelę iliustravo M. Smirnovaitė. Pasakos veikėjai – uodas Ūdo, kuris nežinojo, kur skrenda, dramblys Dra, antilopė Gnu ir paukščiukai. Drambliui ant kaktos nutūpė uodas, bet jie vienas kito nemato. Kažkas nematomas kalba.
Vėliau poetą sveikino jo kolegos. Kauno rašytojai dovanojo Kęstučiui parkerį su užrašu „Jubiliatui Kęstučiui Navakui“. Būta daug sveikinimų, linkėjimų ir pavasariu dvelkiančių gėlių...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

 

Visa galerija
Atgal