Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

„VILKO VAIKAS“ – MENAS IŠGYVENTI

    Ak, tu mano gražusis Karaliaučiau, mano gimtasis sugriautas ir išniekintas mieste, tu jau niekad nebūsi toks, koks buvai –
    Aš privalėjau per šitą baisų sugriovimo laiką ir po to išgyventi –
   Mano Mama, mano mažutės seserys buvo klaikaus teroro nužudytos – kaip milijonai žmonių sužvėrėjusiame pasaulyje –
   Mano knyga „Klyksmas vaiduoklių mieste“... Zigfridas Gronau

  Vakaro situacija šiek tiek neįprasta: autorius Zigfridas Gronau visiškai nežinomas, tačiau tema – „vilko vaikai“ – smalsesniam skaitytojui, be abejo, girdėta. Tai pasakojimai apie vokiečių vaikus, po Antrojo pasaulinio karo likimo atblokštus į Lietuvą ir bandžiusius čia išgyventi. Vieniems teko laimė rasti globėjus, kitiems – sunki dalia: elgetauti, parsidavinėti, patirti badą, smurtą, prievartą.  Jie – „vilko vaikai“ – išbadėję, išgąsdinti, murzini, skarmaluoti, vieniši, vaikai iš miškų…
Kovo 6 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko Zigfrido Gronau knygos „Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai“ sutiktuvės. Knyga išleista 2017 m. Pasaulio lietuvių mokslo, kultūros ir švietimo centre. Vakaro vedėjos Aldonos Ruseckaitės žodžiais, ši knyga – ne romanas, ne publicistika ar esė. Tai ir širdį draskantys, ir ašaras spaudžiantys prisiminimai, ir dokumentiškas patirčių fiksavimas. Skaitant skausmingai jauti mažo vienišo vaiko sielvartą ir baisų vargą vėliau apninka liūdesys ir gėda dėl kai kurių „brolių“ lietuvių poelgių, dar vėliau – dėl žmogaus sielos niekingo menkumo...  Vis dėlto, ši knyga – apie nepaprastą išgyvenimo meną, apie dvasios tvirtumą, apie paprastą, švarų žmogiškumą. Joje viskas labai nuoširdu ir tikra. Beje, antroji dalis – tam tikra, labai specifinė lietuviško kaimo etnokultūrinė istorija. Deja, ne visa ja galėtume didžiuotis.
     Knygos redaktorius Robertas Keturakis teigė, jog knygoje pirmiausiai girdime kančių klyksmą ir kančių tylą. Ši tyla šiurpi kiekviename gyvybės žingsnelyje. Vis dėlto Zigfrido Gronau pasakojime nėra slegiančio liūdesio dėl pasiektų ir nepasiektų tikslų, savo vietos gyvenime nesėkmingų paieškų. Lietuvą jis suprato ir atrado ne tik per žmonių dvasinį ir materialų skurdą, bet ir per jautrius, kilnaus žmogiškumo neparadusius žmones. Ir liko per juos ištikimas Lietuvai...
    Zigfridas Gronau – „vilko vaikas“ – gimė 1936 m. Karaliaučiuje. 1946 m. karo pabaigoje, užėjus rusams, jis patyrė visą sužvėrėjusio pasaulio baisumą: sugriautas miestas, atimti namai, badas, šaltis. Mažo vaiko akyse viena po kitos miršta išbadėjusios sesutės; viena jų mirė išprievartauta. Vaikas lieka vienas su išprotėjusia mama. Baimė ir badas – nuolatinis jų būvis. Kaip ir maisto – bulvių lupenų, išbyrėjusių grūdų – ieškojimas... Nusilpęs, sergantis, tačiau vis atsigaunantis ir tarp suaugusiųjų šmirinėjantis vaikas išgirsta, kad kažkur yra Kowno – duonos miestas. Palikęs mirštančią motiną, bėga iš Karaliaučiaus į Kauną mamai duonos parvežti. Du kartus išmestas iš traukinio, alkanas ir sušalęs, visiškai vienas pasiekia Kauną. Čia prasideda kita istorijos dalis. Sutinka gerų ir gailestingų žmonių, kurie priglaudžia, pamaitina, išprausia. Tačiau vietos jam neatsiranda. Kažkieno patartas keliauja iš miesto. Atsiduria kaimuose, kurie kažkada buvo Kauno marių dugne – Samylai, Jakštonys, Dvareliškės, Kampiškės, pasiekia Rumšiškes... Ūkininkai, ypač labiau pasiturintys, jį priima, pamaitina, apnakvydina, bet pasilikti ilgiau svetimą vaiką, vokietuką, lietuviškai nekalbantį – bijo.
Kaimuose Kaišiadorių rajone sutinka įvairiausių žmonių, patiria daug skriaudos. Labai sunkiai dirba už duonos riekę ir bulvienės dubenėlį, išnaudojamas tarnauja pas šešis ūkininkus. Neatsirado nei vieno, kuris pasirūpintų jo sveikata, lavinimu, drabužiais – vergo darbas už maistą ir guolį šiauduose žiemą vasarą. Sulaukęs pilnametystės Zigfridas Gronau tampa Kaziu Mačiulskiu. Gyvenimas ir toliau jo, vienišo ir bemokslio, negaili, grūdina, tačiau kažkas tarsi saugo, gal Angelas sargas...
Tą vakarą Maironio namų salėje Gronau buvo ne vienintelis – „vilko vaikų“ arba jų palikuonių susirinko daugiau. Tai – prisiminimų ir ašarų vakaras...
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal