Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
22
rugpjūčio
2019

VĖJUOTAS POETO GYVENIMAS

Per baltą pusiaužiemio pūgą kauniečiai rinkosi į poeto Pauliaus Širvio mažosios rinktinės (50 gražiausių eilėraščių) iš serijos „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ pristatymą. Snieguoti, šalto vėjo išskaistintais veidais, nuoširdžiai pasiilgę geros, dainingos poezijos. O Pauliaus Širvio poezija yra dainavimas tikrąja to žodžio prasme. Eilėraščiai, gimę iš širdies neramybių. Parašyti iš būtinumo išsilieti, išsisakyti, kad galėtų nurimti siela. Visi žinome, kad P. Širvio poezija mažiausiai aptarinėjama, aprašinėjama, o daugiausiai skaitoma ir dainuojama. Labai gera klausyti dainų, parašytų pagal P. Širvio tekstus. Apie tai kalbėjo aktorius Petras Venslovas, prisimindamas jaunystės susitikimus su poetu, jo eilėraščių skaitymą poezijos spektaklių kūrimą. Paulius pats palaimino Petrą savo eilėraščių skaitymui. Tai vyksta ligi šiol.
Gera buvo, kad renginyje apsilankė ir Paulių prisiminė Birutė Širvienė. Tą pavasario dieną, kai paskutinį kartą Paulių atsitiktinai pamatė Antakalnyje prie taros supirkimo punkto. Įstrigo išblukusių šiaudų spalvos plaukai – tarsi išdeginti ugnies. Prisiminė, kaip praėjus metams po poeto mirties su dukra Dange prie kapo pasodino paauglį berželį, kuris dabar jau išlakus, giliai suleidęs šaknis šalia poeto kapo – tarsi iš to populiaraus visų mylimo eilėraščio.
Vakaro dalyviams įdomu buvo pabendrauti su „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ idėjos ir projekto autoriumi Petru Palilioniu. Viskas prasidėjo prieš 11 metų, kai buvo sumanytas šis projektas, kurį iš dalies remia asociacijos „LATGA“ Socialinis kultūrinis fondas. Ši P. Širvio mažoji rinktinė yra trisdešimt pirma šios serijos knyga. „Poezijos pavasario“ laureatu jis tapo 1973 metais už rinktinę „Ilgesys – ta giesmė“, kuri skaitytojų buvo praminta maldaknyge. Tuomet 10 tūkstančių tiražas iš knygynų lentynų dingo žaibiškai. Po ketverių metų buvo išleistas pakartotinis leidimas.
Poetas Vladas Vaitkevičius prisiminė keletą savo jaunystės epizodų – susitikimų su Pauliumi: „Menu vakarą „Literatų svetainėje“ – P. Širvį ir mane prie savo staliuko pasikvietė jaunos studentės. Kelios valandos prabėgo akimirksniu: klausėmės poeto eilėraščių, šnekučiavomės, krėtėme juokus... Viskas lyg vakar... Vėl atminty brėkšta vienas vasaros rytas, kai mudu su poetu, uždarę jo buto duris, atveriame kitas – jo name esančios maisto prekių parduotuvės. Gėrimų skyriuje Paulius gauna į skolą du alaus butelius. Negaišdami juos ištuštiname... Ir Senamiesčiu einame į T. Vrublevskio gatvę. Joje poetui šauna į galvą sėsti į iš Antakalnio važiuojantį, rodos, ketvirto maršruto troleibusą ir „zuikiu“ pavažiuoti iki kitos stotelės – I. Černiachovskio aikštės. Norėjo užsukti į „Palangos“ restoraną. Troleibuse Paulius išsitraukia lūpinę armonikėlę ir ima griežti. Aplink girdžiu šnabždant: „Paulius Širvys... Paulius Širvys...“
Tarsi Pauliaus Širvio armonikėlės aidas nuskambėjo renginyje dalyvavusio Stasio Masionio, poeto Antano Masionio brolio, lūpinės armonikėlės melodija...
 

Parengė J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas.
Zenono Baltrušio nuotraukos.

Visa galerija
Atgal