Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

VALANDA SU M. K. ČIURLIONIU

Gegužę Juozo Grušo memorialinis muziejus kasmet prisimena savojo rašytojo mirties dieną (J. Grušas mirė 1986 m. gegužės 21 d.), tarptautines šeimos ir  muziejų dienas, surengia moksleivių teatrų festivalį, priima lankytojus į ekskursijas ir edukacines programas. Šiemet drauge su muziejaus bičiule – skaitove, kultūrinių programų rengėja ir atlikėja, visuomenininke, Kalbos premijos laureate Violeta Bakutiene gegužės 14-ąją paskyrėme didžiojo Lietuvos dailininko, kompozitoriaus, kultūros veikėjo Konstantino Mikalojaus Čiurlionio (gimė 1875 m. rugsėjo 22 d.) 140-ųjų gimimo metinių paminėjimui.
„Susieti muziką su daile buvo nauja, drąsu ir neįprasta. Jis mums ateina  kalbėti apie gyvenimą, kūrybą ir žmogų... Ir meilę. Jis drąsina mus... ir įkvepia... Savo asmenybės ir talento ryškumu jis netelpa į istorinio laikotarpio rėmus, nes tai vienas įžvalgiausių kūrybinių  pasireiškimų per visą mūsų tautos kultūros istoriją.  Anot sesers Jadvygos Čiurlionytės, „jis buvo atviras, nuoširdus ir mėgo dalintis įspūdžiais... Būdavo kuklus, bendraudamas su žmonėm, ir nenorėdavo išsiskirti iš kitų.“ O išsiskyrė savo asmenybe, išsilavinimu, kūrybiniu intensyvumu ir originalumu“, – pasakojo pranešėja V. Bakutienė. Ji pažymėjo, kad Čiurlionis išsiskyrė giliu žvilgsniu į gamtą, žmogų ir visą visatą.  Jo santykį su gyvenimu ir kūryba apibūdina ir broliui Povilui laiške išsakytas apsisprendimas: „Visus savo esamus ir būsimus darbus skirti Lietuvai.“
Literatūrinės-muzikinės kompozicijos autorė jautriai atskleidė Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės meilės ir šeimos istoriją, artimą jų dvasinį ryšį, kuris lėmė abiejų jaunų menininkų pasirinkimą ryškų ir intensyvų gyvenimą Lenkijos didmiesčiuose iškeisti, kaip vėliau pasakys M. K. Čiurlionis, į kultūrine prasme „dar vystykluose tebesantį Vilnių.“ „Jų Svajonės siekė viltingą ateitį, turinčią daugiau šviesių potencijų negu jų kasdieniškas gyvenimas. Jie buvo kūrybos idealų suvienyti...“  
Su Vilniumi Čiurlionis (1907 m.) labiausiai ir susijęs – kaip dirbantis inteligentas, žadinantis lietuvišką savimonę, tautinį judėjimą. Tai ir pirmosios dailininkų parodos, ir organizuotas jaunųjų kompozitorių kūrybos konkursas, ir aiškus jo siekis pradėti lietuvišką kūrybinį sąjūdį, puoselėta, nors neišsipildžiusi viltis įkurti Tautos namus.  
„M. K. Čiurlionio tapyba – tai apmąstymai įvairiausiomis filosofinėmis, psichologinėmis, religinėmis, menų sintezės temomis. M. K. Čiurlionio mene išreikštas vaizdinis pasaulio visumos išgyvenimas. Jis perteikia chaoso ir harmonijos, gyvenimo ir mirties, kūrybos ir naikinimo, šviesos ir tamsos aspektus..., Čiurlionis stebina savo kūrybos mastais, savo įvairiapusiškumu... Čiurlionis buvo pirmasis profesionalus Lietuvos kompozitorius, taip nuoširdžiai susidomėjęs lietuvių liaudies dainomis – ne tik jas harmonizavo, naudojo jų melodiką savo originaliuose kūriniuose, bet ir rinko jas, analizavo jų savybes publicistikos straipsniuose. Anot M. K. Čiurlionio provaikaičio Roko Zubovo, Čiurlionio kūryboje nieko nėra sujaukto, viskas pasiduoda proto analizei“, – kalbėjo atlikėja. Ji apžvelgė nedaug kam žinomą Čiurlionio kūrybinės veiklos sritį – fotografiją, į kurią  negalime žiūrėti kaip į laikiną pomėgį ir atskirti nuo visos kūrybos bei menininko interesų platumo.
„Praaugo jis save, net savo mirtį. Jis tebekalba ir dar ilgai kalbės be žodžių – vaizdais ir muzika. Žodinė banga, kaip Jūros sonatos finale, įsisiūbavusi, dar kyla ir rašo jo inicialus MKČ pasaulio panoramoje. Jis išėjo į pasaulį liudyti Lietuvą ir tebeliudija...“
Renginio žiūrovai dar galėjo pasižvalgyti po rašytojo J. Grušo ekspoziciją, aplankyti tarptautinei muziejų dienai skirtą jaunųjų menininkų – Kauno „Vyturio“ katalikiškos vidurinės mokyklos moksleivių kūrybinių darbų parodą „Minties interpretacija“, paskanauti ponios Violetos atsinešto kvapnaus obuolių pyrago, pasivaikščioti po žydintį Juozo Grušo sodą.

Parengė J. Grušo memorialinio muziejaus vedėja Nijolė Majerienė,
Birutės Kairaitytės-Vaitkevičienės nuotraukos

Visa galerija
Atgal