Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
29
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

VAKARAS VISAD JAUNAM POETUI PRISIMINTI

Vaidotas Spudas (1935–1961) – dvidešimt šešeri gyvenimo metai ir dvi datos, jungiančios bei skiriančios jauno poeto, mokytojo lituanisto gyvenimą ir mirtį.
Visų jį pažinojusių, skaičiusių jo jaunystės eiles prisiminimuose Vaidotas – jaunas, žavus, linksmas ir, be abejo, laimingas. 2015 m. pavasarį jam būtų suėję 80 metų. Ta proga Maironio muziejuje įvyko poezijos vakaras, skirtas Vaidotui Spudui bei naujai išleistos jo knygos „Aš mėlyna jauna pušis“ sutiktuvės. Knygoje – poeto įvairiu laiku parašyti eilėraščiai, taip pat neskelbti dienoraščiai, laiškai, prisiminimai. Knygą sudarė Julius Jasaitis, išleido leidykla Andrena.
Anot rašytojos Aldonos Ruseckaitės, pagarbu ir svarbu prisiminti jaunus mirusius poetus, tokius kaip Vytautas Mačernis, Vytautas Onaitis, Vaidotas Spudas, kūrėjus, nesulaukusius nė trisdešimties, svarbu skaityti jų iš naujo išleistas knygas, dar kartą permąstyti jų kūrybą, suvokti neišsipildžiusio talento gelmę.
Vienas vakaro svečių, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Kęstutis Nastopka, V. Spudo jaunystės draugas, prisiminė jų abiejų studentiškus metus, jaunatviškas šėliones ir išdaigas, tada rašytus, dabar jau juokingai skambančius pirmuosius eilėraščius, išspausdintus Biržų r. laikraštyje „Raudonasis artojas“ (vėliau ,,Biržiečių žodis“). Anot K. Nastopkos, Vaidotas praplėtė poezijos vandenų supratimą meilės eilėraščiais. V. Spudo poezijoje, kaip ir dienoraštyje, laiškuose, žavi valinga asmenybė, rūsčioje akistatoje su lemtimi išsaugojusi gyvenimo ir poezijos meilę. 
,,Aš regiu Vaidotą, jauną, aukštą, dailų vyrą, baltais atlapotais marškiniais“, – sakė aktorė Gražina Urbonaitė ir skaitė poeto eilėraščius:
Tu man pavasarį išbūrei, / Tu – audrų, vėtrų išplakta... / Lig šiol aš niekuo netikėjau, / Ir rudeniu aš gyvenau. / O tu pavasarį išbūrei / Kaip gintarėlį po audros. / Aš nežinojau, kad tu moki / Kalbėt su saule, su gėlėm, / Kad atiduoda savo rasą / Tau vaiskūs rytmečio žiedai. / Žinau, žinau, kad nepaliksi / Tu pas mane. / Kad tu pradingsi. / Bet tu pavasarį išbūrei, / Ir juo dabar aš gyvenu...
Arba:
Vyšnių sodas baltai apsirengęs,
Byra rasos į atkištą saują…
Tavo akys, širdis ir padangė
Šiandien nešasi nuostabią saulę.
Taip kas metai,
kas metai – net keista –
Vėlei sodai pražysta rasoti.
Tau, širdie, tiktai vienąkart leista
Užsidegt ir liepsnoti…

Adelė Spudienė-Nikontienė, taip pat mokytoja, iš pradžių kolegė, vėliau žmona, prisiminė jų pažintį, gražų, deja, trumpą, sunkios ligos kančių ženklintą gyvenimą...
Vaidotas Spudas – skausmingai trumpo buvimo šioje žemėje poetas: iš pradžių, kiek nerūpestingas linksmuolis studentas, vėliau – jaunas mokytojas Linkuvoje, kolegų mokytojų ir mokinių vertinamas bei gerbiamas, dar šiek tiek vėliau – jaunas tėvas, mylimas ir labai reikalingas. Daugelio atminty jo romansas „Susitikt tave norėčiau vėlei...“ – skaidrios, grynos lyrinės tonacijos, toliau – amžinybė...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal