Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
18
lapkričio
2018

VAKARAS SU V. VALIUŠAIČIO KNYGA

Gražią rudens popietę Maironio lietuvių literatūros muziejuje pristatyta filologo, žurnalisto, visuomenės veikėjo, publicisto Vidmanto Valiušaičio nauja knyga „Ponia iš Venecijos tavernos. „Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“. Ši knyga parengta įvairių V. Valiušaičio publikacijų pagrindu. Knygoje „Ponia iš Venecijos tavernos“ nagrinėjami 1940–1941 metų tragiški įvykiai Lietuvoje, pateikiamas mūsų šalies ir Europos kontekstas, analizuojamos istorinės patirtys.
Rašytoja, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė sakė, kad V. Valiušaitį publika pažįsta kaip pilietį, turintį tvirtą stuburą. Ji kalbėjo apie intriguojantį knygos pavadinimą. Knyga yra tikroji susitikimo kaltininkė.
Knygos pradžioje V. Valiušaitis cituoja Lietuvos generalinį konsulą Toronte, Kanadoje D. Grantą-Satį, kuris 1941 metais gruodžio mėnesį prezidentui A. Smetonai rašė apie Lietuvos Respublikos kenčiantį kūną ir sielą.
V. Valiušaitis dėkojo už pakvietimą į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Ši knyga jau pristatyta Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Knygos autorius sakė, kad gavęs laišką iš Amerikos, kur jam rašo, kad labai gera knyga, tik pavadinimas per mandras. Kodėl toks pavadinimas? V. Valiušaitis sakė, kad jau daug metų domisi istorine tema. Po R. Vanagaitės „Mūsiškių“ pristatymo, parašė straipsnį. Teigė, jog nori kalbėti faktais. Straipsnį pavadino „Dvylika R. Vanagaitės klaidų“. Šios knygos viršelyje panaudotas L. Kranacho paveikslo motyvas iš Senojo testamento Juditos knygos. Judita nukerta asirų kariuomenės vadui Holofernui galvą. Už istorinę netiesą laukia Holoferno likimas. Mes neturim miegoti.
Man neužtenka papasakoti tik faktus. Svarbu, kaip pasakysi.
Profesorius emeritas K. Skrupskelis sakė, kad mes menkai žinom savo istoriją. Daug dalykų, kurių nežinom, bet turėtume žinoti. K. Skrupskelis kalbėjo apie blatą. Reikia kultivuoti blatą. Tai pamirštas dalykas, bet anksčiau buvęs labai svarbus. Paskui kalbėta apie K. Škirpą, apie kurį labai daug netiesos prišnekėta. Neva jis raginęs žudyti žydus. Profesorius pasakojo, kad norėjo „The New York Times“ dienraštyje išspausdinti straipsnį apie Vasario 16-ąją, bet nepriėmė. Užtat paskelbė 50 straipsnių apie Rusiją.
Yra Vidmanto Valiušaičio žurnalistinę įvairovę vienijanti mintis. Iš pirmo žvilgsnio tai tarsi pesimizmas, nusivylimas, kad mūsų politikoje, nei praeityje, nei dabartyje, nesimato mūsų himno didvyrių. Tačiau įsigilinus, būtų tiksliau tai pavadinti patrioto nuogąstavimais ir giliu tikėjimu, kad sugebame tvarkytis geriau.
Vien patriotai pasitenkina girdami, teisindami, kad pagal daugelį moralinių ir intelektualinių imperatyvų ignoruojantį dėsnį, kad viskas, kas sava, kas gera. Valiušaitis ne toks. Jis nevengia kritiško žodžio ir saviškiams, bet ne tuščiai burnojančio, o prie bendro darbo skatinančio.
Dažnai sakoma, kad informuota ir nepataikaujanti žiniasklaida yra viena iš svarbesnių demokratijos sąlygų. Tokią žurnalistiką randame Valiušaičio puslapiuose. Ir nesimato fariziejiškumo, puikavimosi. Jis kviečia kartu gilintis, svarstyti, spręsti, veikti. Ši citata yra iš prof. K. Skrupskelio teksto „Vaizdas tamsus, bet su prošvaiste“, esančio naujausioje V. Valiušaičio knygoje.
Profesorius sakė, kad Vidmanto knygų dar bus ir jis sugėdins mūsų istorikus.
Knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ autorius sakė, kad šioje knygoje netilpo skyrius apie K. Škirpą, bet išeis nauja knyga. Sąlyginis jos pavadinimas – „Škirpos byla“. Iki Knygų mugės knyga bus. Anot V. Valiušaičio, K. Škirpa neragino žudyti žydų, draudė jų persekiojimą jis bandė atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Škirpa siūlė įvykdyti Suvalkų sutartį, jis suprato, kad bus lošiama Vilniaus korta. Kai Škirpa pamatė, kad Lietuva visai ignoruoja jo pasiūlymus, jis norėjo visai pasitraukti. Viskas galėjo būti kitaip. Būtume išvengę tremčių. Būtume neįtraukti į Tarybų sąjungą.
Vidmantas pasakojo, kad daug laiko praleidžia archyvuose. Putname yra didžiulis K. Škirpos archyvas. Archyvas nesutvarkytas, jame – 23 dėžės. Perskaičiau daugybę laiškų. Iš K. Škirpos buvo atimta Lietuvos pilietybė. Tai padarė J. Paleckis. Yra K. Škirpos knyga, tik ji neišleista Lietuvoje. Joje gausu įvairių dokumentų. Škirpos suniekinimas – visos laisvės suniekinimas.
Rašytoja A. Ruseckaitė klausė, kodėl mes tiek daug nežinom, gal istorikų stokojam? V. Valiušaitis sakė, kad mūsų istorija tarsi vien tik holokaustas, bet juk taip nėra. Esama daug falsifikatų archyvuose. Istorija pilna kuriozų.
Leidyklos „Žara“ vadovė Ramutė Žandarienė džiaugėsi bendradarbiavimu su V. Valiušaičiu. Leidykla jau išleido ketvirtą Vidmanto knygą. Šios knygos atsiradimą inspiravo „Žaros“ leidykla. Po R. Vanagaitės knygos ilgai visi tylėjo, tad dėl istorinės tiesos, būtinai reikėjo V. Valiušaičio knygos. Ramutė pasakojo, kad po Vidmanto knygos, labai norėjo, kad istorikai parašytų nuomonę apie ją. Deja, neatsirado tokio, kuris tai padarytų.
Leidyklos vadovė dėkojo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei, kad pakvietė pristatyti Vidmanto knygą. Istorinė prezidentūra jų neįsileido. V. Valiušaičiui linkėjo daug sveikatos ruošiant knygą apie K. Škirpą.
Vakaro metu ir jo pabaigoje buvo daug klausimų knygos autoriui. V. Valiušaitis gali įdomiai į juos atsakyti.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė

Visa galerija
Atgal