Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

VAKARAS APIE PAMIRŠTĄ KLASIKĄ

Lietuvių literatūros mokslininkai gali pagrįstai didžiuotis, kad yra parengę fundamentalius lietuvių literatūros istorijos veikalus bei įvardinę pagrindinius ir periferinius autorius. Tačiau paradoksalu, kad vis daugėja ir tokių autorių, kurie, nors literatūros mokslininkų priskiriami prie klasikų, palaipsniui išnyksta iš visuomenės dėmesio lauko. Negausiai leidžiama jų knygų, jų kūrinių vis mažiau lieka mokyklų programose, primirštamos jų jubiliejinės datos. Vienas iš tokių didžių, bet nepelnytai primirštų autorių yra aukštaitis poetas Antanas Miškinis. Šiais metais turėjo būti, bet nebuvo paminėtos 110-osios jo gimimo metinės. Malonia išimtimi tapo gruodžio 2 dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvykęs vakaras. Jame buvo atiduota pagarba vieno iš mūsų didžiausių (greta Jono Aisčio ir Salomėjos Nėries) tarpukario neoromantikų ir sovietinių lagerių kalinio atminimui. Beje, muziejuje saugomi jo garsiųjų „Psalmių“ rankraščiai yra įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Vakaro vedėja rašytoja Aldona Ruseckaitė prisipažino, kad jai ir šiandien gilų emocinį poveikį daro ankstyvosios A. Miškinio poezijos lyrizmas bei skaudžiai tikra ir nepompastiška lageryje sukurta patriotinė jo poezija. A. Ruseckaitė auditorijai pristatė ir žymiausią A. Miškinio kūrybos tyrinėtoją – literatūrologę doc. dr. Ritą Tūtlytę, kuri, beje, yra ir naujausios A. Miškinio poezijos rinktinės „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlėje“ sudarytoja.
Pradžioje R. Tūtlytė pažymėjo, kad sunkiausia jai buvo atrinkti eilėraščius šiai knygai. Tačiau ji džiaugiasi, kad išleisti eilėraščiai kalba. Jie įgalina suvokti, kas yra Miškinis. Poetas glaudžiai susijęs su lietuvių poezijos modernėjimu – nauju kalbėjimu poezijoje. Kartu jis arčiausiai Maironio kanono. Jis ir arčiausiai, ir labiausiai keičia, ką įtvirtino Maironis. Maironio poezijos tekstuose išsiskleidžia aiški kiekvieno eilėraščio emocija ir juos jungia vientisas aukštas stilius. Tai lyg kalbėjimas aukštai nuo kalno. A. Miškinis perima Maironio stilių, bet keičia patį eilėraštį. Į vieną eilėraštį jis sudeda keletą besimainančių emocijų: melancholiją ir ironiją; juoką, džiūgavimą ir juodą pesimizmą. Jis rašo elegantiškai ir šiurkščiai, nuoširdžiai ir kartu meluoja, atsilapoja ir prisidengia. Tai klastingas kalbėjimas, kuriuo negalima pasitikėti pažodžiui. Kitas būdingas bruožas – staigus emocijos protrūkis, kaip kasdieninio pokalbio nuotrupa. Jo eilėraštis – tai savotiškas flirtas, pokalbis, lyg čia pat gatvėje kažką už skverno tampytų. Taip atsiranda unikalus A. Miškinio poezijos daugiabalsiškumas, kurį apjungia bendra būtis ir bendras gyvenimo būdas.
R. Tūtlytės nuomone, A. Miškinio kilimo vieta yra jam lemtinga vieta. Aukštaitiškos jo tekstų intonacijos persmelkia visą jo kūrybą. Jis pajautė gimtąjį kaimą ir perėmė jo šnekamąją ir dainuojamąją kultūrą. Tai įaugę į jo tekstus. Drauge jis labiausiai iš neoromantikų buvo sąmoningai angažuotas Lietuvai kaip valstybei. Jo patriotinės eilės yra asmeniško įsipareigojimo savo valstybei pavyzdys.
Pabaigoje R. Tūtlytė papasakojo, kad neseniai A. Miškinio giminės parodė naujai rastus jo rankraščius. Dviejuose lapeliuose buvo atsiminimų apie emigrantus rašytojus Joną Aistį ir Pulgį Andriušį apmatai. Kitą rankraščių grupę sudarė maždaug metras jo perrašytų savo ankstyvųjų eilėraščių. Kodėl jis tai darė, paklausė savęs R. Tūtlytė ir padarė graudžią išvadą, sujaudinusią ją iki ašarų: turbūt jis bijojo būti ištrintas (tuo metu jo ankstyvoji poezija buvo neprieinama eiliniam skaitytojui), manė, kad visa jo kūryba nueis į nežinią ir taip siekė išsaugoti savo tekstus.
Rašytojas ir „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ idėjos bei projekto autorius Petras Palilionis kaip visada šmaikščiai, bet kartu ir liūnai juokavo. Nusivežė jis naujai išleistos A. Miškinio eilių rinktinės knygas į Poetinio Druskininkų rudens renginius ir tikėjosi padaryti gerą biznį. Tačiau jam teko įsitikinti, kad nūdienos poetų A. Miškinio kūryba nedomina – poetai knygos nepirko. Tada jis paskelbė akciją – poetams knygą atiduosiu už dyką. Ir vėl jokios reakcijos. Galiausiai jis desperatiškai pareiškė primokėsiantis po 2 eurus už paimtą knygą. Deja – poetai atsisakė ir knygos, ir finansinės paramos.
P. Palilionio kartėlį ir auditorijos minorinę nuotaiką, manyčiau, kiek praskaidrino aktorių Jono Baranausko ir Vytauto Gasiliūno deklamuota A. Miškinio poezija ir šaunūs Kauno 1-osios muzikos mokyklos akordeonistai Paulius Dubauskas ir Mindaugas Sadauskas. Pastarųjų atlikti kūriniai gal ir ne visai derėjo prie A. Miškinio poezijos tonacijų, bet entuziastingai atlikti jie sukėlė publikos ovacijas simpatiškiems jauniesiems atlikėjams. Reikia tikėtis, jog ir A. Miškiniui skirtas vakaras, ir naujausia jo eilių rinktinė, R. Tūtlytės žodžiais, padės jam sugrįžti.
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal