Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
25
birželio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

VAKARAS ALDONAI LIOBYTEI ATMINTI

Šie metai – Aldonos Liobytės: vasario 24-ąją jai būtų suėję 100, o rugsėjo 1-ąją – 30 metų nuo mirties... „Smagu buvo visą dieną galvoti, jog vakare kalbėsime apie Liobytę“, – tokiais žodžiais vakaro vedėja, direktorė Aldona Ruseckaitė  pasveikino susirinkusius į vaikų rašytojos, dramaturgės, vertėjos, aktorės Aldonos Liobytės-Paškevičienės jubiliejinį vakarą. „Gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste, ir niekada to nesigailėjau...“ Tai iš Liobytės autobiografijos.
Vakaro pradžia, be abejo, biografinė – rašytojos dukros Gintarės Paškevičiūtės-Breivienės prisiminimai apie tėvus, apie didelę šeimą, artimuosius bei draugus: „kai prisimenu Mamą, visada grįžtu į vaikystę. Vaikystė buvo labai šviesi. Ta šviesa sklido iš Mamos, iš Jos sukurtų namų, iš gausybės netvarkingai sudėliotų knygų, iš gausybės Jos bičiulių ir artimųjų, taip organiškai įėjusių į mūsų visų gyvenimą... Iš begalės laiškų, kuriuos ji gaudavo iš viso pasaulio. Laiškininkė visuomet juos atnešdavo – užtekdavo, kad būtų užrašyta: Žvėrynas. Liobytei... Turėjo retą dovaną – užjausti, girdėti kitus žmones, nemėgo skųstis ir dejuoti... Žvėrynas buvo namai ne tik saviems vaikams, giminaičiams, bet ir tremtinių vaikams, benamiams šunims, katėms, paukščiams...“
Aldonos Liobytės sesers, skulptorės Emilijos Vilutienės anūkė aktorė Aldona Vilutytė (vardas tetos Aldonos garbei) perskaitė Liobytės laiškus dailininkei-scenografei Juzefai Čeičytei. Emocingi, sąmojingi, šmaikštūs, dažnai kritiški ir savikritiški... Juose nesunku įžvelgi rūpinimąsi jaunos dailininkės gyvenimu, sveikata, darbo reikalais („<...> Gira pasakojo, kad rusų trupė parodė blogą pasaką su geromis Tavo dekoracijomis. Surkus jau padarė „Kupriuko“ eskizus. Oi kaip norėčiau, kad tu pamatytum <...>“, arba: „Miela Juta, kadangi Tu jau pratusi ant savo pečių vilkti svetimus rūpesčius – vilk ir toliau. Ar yra kokios nors viltys pamirkyti didįjį kojos pirštą Baltijoj? Jutka, Raskolnikove, pavažiuok į Girulius ir parašyk man skubiai... Dėl lėšų ir išlaidų nebūk kukli – aš būsiu turtinga! Dar: „Pakalbėk su savo Vyr. Režisieriumi. Yra tikrai gerų pjesių vaikams, parašytų D. Čiurlionytės, kurios dėl mūsų bukumo ir nenuovokos nepasiekia nei spaudos, nei rampos. Iš visų geriausia – „Pasakų šalis“ <...>.“)
Laiškuose atsiskleidžia – tai ne kartą minėjo literatūros tyrinėtojai ir kritikai – unikalus autorės kūrybingumas, stebinantis drąsa (žinant tą laikmetį bei politinę situaciją), teikiantis estetinio džiaugsmo, žinių apie teatrą, kultūrą, literatūrą, kūrybą apskritai. Apie laiškus kalbėjo ir literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Gitana Notrimaitė. Pasak jos, laiškuose gana tikslus tuometinio„kultūros katilo“, apie kurį teko šokti Aldonai Liobytei, vaizdas. Pavyzdžiui, laiškai režisieriui Jonui Jurašui – juose apibendrinamos ir pateikiamostam tikros teatro ir kultūros vertybės,autorės patirtis ir išmintis. Ne veltui Jurašas savo laiškuose Liobytę vadino „teatro dosniąja tetule repertuaro klausimais.“
Įdomus Onai Dabrilaitei rašytų laiškų pluoštas. Tai ne tik laisvas autorės požiūris į meną, bet ir tiesiogiai teikiama informacija apie meno, kultūros vertybes, kokios jos turėtų būti. Laiškai Jurgiui Tornau – tarsi stilizuotas, sąmojingas mokslinis pranešimas apie socialistinio realizmo metodą ir jo studiją „Romano autoriaus rūpesčiai“ (joje buvo analizuota A. Vienuolio, H. Korsakienės, M. Sluckio proza).
Tad dar kartą apie laiškus: greitai turi pasirodyti naujas Aldonos Liobytės laiškų tomas. Jį parengė rašytojos dukra Gintarė Breivienė ir Giedrė Jankevičiūtė, rašytojos augintinės Ramunėlės Jankevičienės dukra, išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Taigi, turėtume sulaukti skaitymo malonumo ir daugybės detalių, papildančių Aldonos Liobytės portretą.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal