Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
rugpjūčio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

VAIŽGANTUI SKIRTA MOKSLINĖ KONFERENCIJA

Šį rudenį Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvykusi 25-oji mokslinė konferencija buvo skirta Juozui Tumui-Vaižgantui. Ją rengdami, prisiminėme profesorės Vandos Zaborskaitės 1999 metais pasakytus žodžius:
 
„Jis – didis gimtojo žodžio saugotojas ir turtintojas, iškilus ryškiaveidis menininkas, lituanistikos moksle – kultūros ir literatūros istorijos vienas svarbiausiųjų kūrėjų, visuomenės ir politikos veikėjas, publicistas, žurnalistas, literatūros kritikas. Nepriklausomoje Lietuvoje išėję 19 jo raštų tomų ne visus jo plunksnos darbus apima, ir tie patys šiandien retam tėra visi žinomi. Bet ir tai, ką pajėgiame apimti, leidžia suvokti, kas yra Vaižganto dvasia ir ką ji mums šiandien sako. “
 
Konferencijos „Sugrįžtantis Juozas Tumas-Vaižgantas: nekintanti vertybių hierarchija“ pranešimuose aktualizuota neužmirštama kūrėjo asmenybė, kalbėta apie daugiašakę J. Tumo veiklą, literatūrinį palikimą, atkreiptas dėmesys į rašytojo humanistines vertybes, tuometines socialines, kultūrines bei idėjines reprezentacijas.
Dr. Ilona Čiužauskaitė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, perskaitė pranešimą „Vaižganto vertybės ir mūsų laikas“. Ne vienerius metus paskyrusi rašytojo kūrybos tyrinėjimams, literatūros mokslininkė, remdamasi kiekybiškai didžiausia jo palikimo dalimi – publicistika, bandė iškelti ,,svarbiausius atraminius taškus, dėl kurių šis, pasak Mykolo Vaitkaus, „visuomenės lepūnėlis“, galėtų būti mums įdomus šiandien“. Dr. I. Čiužauskaitė akcentavo, jog ,,lietuvis Vaižgantui atrodė ne pragmatikas, o pasiilgimo, meditacijos, veržimosi į laisvę žmogus. <…> Nepriklausomybės metų tekstuose tauta ir visuomenė Vaižgantui adekvatūs dalykai. Kuo sąmoningesnis individas, tuo sąmoningesnė tauta.“ J. Tumas siekė vidinės žmogiškosios laisvės, kuri, kaip pastebėjo pranešėja, „vienokiais ar kitokiais pavidalais atsispindėjo jo viešojoje ir meninėje veikloje“. 
<…> Kiekvienas mėginkime savaip būti laisvas, kad ir sutanuotas“, – yra sakęs viename iš laiškų, rašytų Vincui Mykolaičiui-Putinui 1918 m. iš Stokholmo.

Dr. I. Čiužauskaitė atkreipė dėmesį į asmenines Vaižganto savybes: stiprų atsakomybės jausmą, pastangas visuomenei nedemonstruoti savojo skausmo, liūdnosios gyvenimo pusės, juk buvo patyręs daug neteisybės ir kančios: „visi Vaižgantą matė gyvą, linksmą, judrų, nors jo vidiniame pasaulyje tikrai nestigo dramatizmo“. Pilietinė atsakomybė, nesavanaudiškas tarnavimas visuomenei, sąžiningas darbas – tą teigė savo gyvenimu Vaižgantas, to gali ilgėtis dabarties žmogus.
Filosofas, Nepriklausomybės akto signataras dr. Romualdas Ozolas pranešime „Šventasis Vaižgantas“ konferencijos dalyviams pristatė kitokį Vaižgantą, kurio „akys yra durys į gyvenimo šventovę, kuri yra tokia didelė, kad joje telpa visas pasaulis su visais savo dievais ir žmonėmis, ir mums lieka tik kartu su visais Vaižganto vaikais ir jaunuoliais stebėtis, koks tas pasaulis gražus, o su suaugusiais – džiaugsmingai apie jį kalbėti.“ Filosofas konstatavo jog Vaižganto raštų klodai  –  publicistika, beletristika ir mokslai – tutini faktų. „Ar būtų rašoma apie keliones, šventes ir renginius, ar apie senuosius lietuvių kultūrininkus, raštininkus ir poetus, ar aprašomos gyvenimo aistros ir žmonių likimai – viskas į tekstą sukrenta iš konkrečių tikrovės gabalų, detalių, santykių, reiškinių, sudėliotų su tokiu kruopštumu, tikslumu ir sąžiningumu, kad atskirybių niekaip kitaip nepavadinsi, kaip faktais, o visumą – tikrais tikrovės vaizdais“. Dr. R. Ozolas iškėlė Vaižganto kalbos savitumą, intelektą, kurį ryškiausiai išskleidė grožinė kūryba. Teigdamas, kad jos viršukalnės yra apysakos „Rimai ir Nerimai“, „Dėdės ir dėdienės“ bei „Nebylys“, atskirai kalbėjo apie „Pragiedrulius“, pristatydamas juos kaip mūsų nacionalinio atgimimo epopėją, pabrėždamas: „Pagaliau: nėra kito tokio veikalo, kuris tautos gyvenimo virsmą – atsiribojimą, apsibrėžimą ir tikslų išsikėlimą – būtų paliudijęs dar vykstant pačiam virsmui. Kad tai atliktum, reikia ne tik mylėti, suprasti, bet ir besąlygiškai pasiaukoti“.
LEU Baltų proistorės katedros profesorius dr. (hp) Libertas Klimka aiškino teonimo Vaižgantas kilmę, aptarė istoriografinius šaltinius bei jų interpretacijas. Įdomu tai, jog „Vaižganto vardas paminėtas jau ganėtinai ankstyvuose istoriografiniuose šaltiniuose. Jonas Lasickis, 1582 m. parašęs knygelę „Apie žemaičių dievus“, sako, kad trečią dieną po Ilgių (taigi po Vėlinių, lapkričio 5 d.) būdavo padėkojama šiam dievui. Apeigą atlikdavusios merginos – linai yra jų rūpestis.“ J. Lasickio tekstą savo raštuose yra pakartojęs Teodoras Narbutas. Vaižganto įvardas buvo atitekęs Vilniaus Šubravcų draugijai priklaususiam rašytojui Jonui Boreikai-Chodzkai: jos nariai pasivadindavo baltų mitologinių dievybių vardais.
Profesorius L. Klimka sakė, jog tyrinėtojų nuomonės išsiskiria Vaižganto vardą interpretuojant. Jį įprasta perskaityti kaip sudėtinį: vaisius ir gamta. Prūsijos autorius Matas Pretorijus įrašęs kiek kitokią vardo formą Waigautis:  „Vardas kilęs iš žodžio vaisius ir gauti“. Prisiminta, kad S. Daukantas dievybę vadino Vaisgamčiu, o  I. Kraševskis – Wajžgantos. Suomių kalbininkui J. Kronui teonimas sietinas su namų dievybės įvaizdžiu. Archeomitologės M. Gimbutienės manymu, semantine prasme „Vaižgantas yra augmenijos atsinaujinimo metafora... Tai liudija artimą Vaižganto ryšį su mirusiaisiais“.
Juozas Tumas slapyvardę Vaižgantas pasirinko 1895 metais, kunigaudamas Mintaujoje. Profesoriaus L. Klimkos pranešimo išvada skambėjo taip: „Kūrybinio pseudonimo pasirinkimas iš baltiškosios mitologijos panteono kalba apie didelę rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto pagarbą prigimtinei kultūrai. Rašytojas, prisiimdamas Vaižganto įvardą, viešai išsakė savo prielankumą tradicinei gimtojo kaimo gyvensenai“.
Filosofas dr. Andrius Konickis pranešime „Vaižgantas ir „Naujoji Romuva“ konferencijos dalyviams atkūrė J. Tumo-Vaižganto ir žurnalisto Juozo Keliuočio kūrybinį bendradarbiavimą. 1930 m. steigiant „Naująją Romuvą“, „savaitinį iliustruotą kultūros gyvenimo žurnalą“, jo redaktorius J. Keliuotis Vaižgantą vieną pirmųjų pakvietė būti nuolatiniu ir artimiausiu bendradarbiu. J. Tumas mielai „sutiko bendradarbiauti nestatydamas jokių sąlygų, nepasiteiravęs, nei koks bus mokamas honoraras, nei kokia bus žurnalo kryptis, nei kokie bus jo bendradarbiai“. Pažadėjo stengtis kiekvienam numeriui ką nors parašyti. Bendraudamas su J. Keliuočiu, Vaižgantas negailėjo patarimų, organizuojant redakcijos darbą, net pažadėjo „ padėti kilus nesutarimams su valdžia“. Nėra išlikusio redaktoriaus paaiškinimo, kodėl Vaižgantas buvo pakviestas į „Naująją Romuvą“. Galima numanyti, kad imponavo, jog buvo patyręs spaudos darbuotojas, rašytojas, žinomas visuomenės veikėjas. Matyt lėmė ir J. Keliuočio asmeninė simpatija J. Tumui. J. Keliuotis atsiminimuose yra sakęs, kad „kiekvienas jo pasirodymas redakcijoj būdavo kaip šviesios saulės patekėjimas. Visada jis čia atvykdavo linksmas ir jaunas, kupinas giedraus humoro ir šiltų jausmų ir atvykęs tuoj sukeldavo šviesią nuotaiką ir entuziazmą.“ Vaižgantas žurnalui rašė įvairius straipsnius, recenzijas, formavo „Pastabų“ skyrelį, teikė bibliografines informacijas,  grožinės literatūros kūrinius. Bendradarbiavimas su , „Naująja Romuva“ truko vos pustrečių metų: J. Tumas-Vaižgantas mirė 1933 04 29.
 Dr. A. Konickis teigė, kad Vaižganto nuopelnai „Naujajai Romuvai“ išties įspūdingi.
„Vaižganto laiškai ir kultūrinės produkcijos laukas“ – tokia buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus doktorantės Aistės Kučinskienės pasirinkta tema. Prelegentė konstatavo faktą, kad J. Tumo-Vaižganto korespondenciją skaičiuojame šimtais laiškų. Literatūros mokslininkė jais domėjosi ne tik kaip rašytojo gyvenimo liudininkais, bet kaip kultūrinės komunikacijos terpe. A. Kupčinskienė teigė, jog „laiškai galėtų būti laikomi viena pagrindinių XIX a. pab.–XX a. pr. besiformuojančio lietuvių kultūros lauko komunikacinių diskursų, tuo metu veikusių kultūros lauko radimąsi ir susikūrusius bendravimo modelius.“ Pranešėjos nuomone, Vaižgantas buvo „laiškininkas“, vienas svarbiausių visų laikų lietuvių literatūros tarpininkų: bene visi XIX a. pab.–XX a. pr. kultūros žmonės yra rašę J. Tumui, pats rašytojas yra susirašinėjęs su dauguma to meto kultūrininkų. Apie tai liudija veikėjų laiškai ir rankraštynai. Reikėtų nepamiršti, kad to meto kultūrinė bendruomenė buvo visai decentralizuota, iki 1904 m. ji buvo apribota spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo. Taigi laiškai laikytini viena pagrindinių kultūrinės komunikacijos terpių. A. Kupčinskienė sakė, jog „Tumo komunikacija yra įvairiakryptė, nesusisaistanti su viena „ideologija“ ar viešąja pozicija. Laiškuose pasitvirtina Vytauto Kavolio mintis, kad Tumas – nepriklausomas žmogus“. Pranešėja tiki, kad „per jo laiškus galime matyti kultūros lauko, kuriame aktyviai veikė Vaižgantas ir kuriame formavosi iš dalies autonomiškas literatūros laukas, fragmentą“, beveik visą kultūrinių santykių tinklą. Akcentuota, kad laiškuose svarbus literatūros santykių modelių nu(si)statymas, kad juose ryški kultūrinės veiklos vizija realizuojama ir kultūrinėje produkcijoje – grožiniuose tekstuose.
J. Tumas-Vaižgantas buvo ne tik vienas svarbiausių lietuvių literatūros tarpininkų, bet ir žmogus, kuriam rūpėjo kaupti bei saugoti medžiagą apie rašytojus – šis pomėgis sietinas su literatūros istorijos tyrinėjimu. Apie Vaižgantą muziejininką konferencijos dalyviams kalbėjo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė: „Kai 1922 m. Vaižgantą pakvietė dėstyti į Lietuvos universitetą, jis neturėjo parašęs nė vienos lietuvių literatūros monografijos, užtat buvo surinkęs ganėtinai daug medžiagos apie rašytojus, literatus ir per 25-erius metus (1896–1921) periodinėje spaudoje paskelbęs daugybę straipsnių. Tumą traukė lietuvių literatūros istorija, dar spaudos draudimo laikotarpiu pradėjo jai rinkti medžiagą. Kadangi dvasinės vyresnybės buvo kilnojamas po visą Lietuvą, tad kilnojimas netgi išėjo į naudą: Vaižgantas visur teiravosi vietinių žmonių apie senuosius rašytojus, rinko faktus ir eksponatus. Tai buvo tikriausia muziejininkystė“. Deja, daug J. Tumo surinktos archyvinės medžiagos žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą
Įsimintinas tas faktas, kad  Vaižgantas buvo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto muziejaus vedėjas, pats jį meiliai vadinęs „Rašliavos muziejumi“.  J. Tumas, norėdamas gauti eksponatų, lankė rašytojus, rašė jiems laiškus. A. Ruseckaitė konferencijos dalyviams citavo laiškų, saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje,  ištraukas. Paskaitykime vieną iš jų: „Mieliausias drauge, aš dėstau lietuvių literatūros istoriją. Reiks ir Tau paskirti paskaitą, o istorijoje – nemenkiausią vietelę. Malonėk tad, broli, man suteikti savo formuliarą ir dar daugiau autobiografinių žinių, savo fotografijų ir ar neturi bent paskolinti savo leidinių. <...> O jei turi ką paruošęs, malonėk kopijų dovanoti Kultūros muziejui, kol tai išvys pasaulį. Kultūros muziejus jau turi vieną Tavo autografą „Davatkėlę“. Ketinome išleisti jumoristikos knygutę, tai ir Tavo būtume įdėję. Be to, ką Tu žinai apie kunigus, kurie yra publicistikoje dalyvavę, literatūros prigriebę. Gal jų fotografijas turi, tai paskolink Muziejui. Viskas mano vardu.“ Taip Vaižgantas 1924 01 21 rašė Mikalojui Šeižiui-Dagilėliui. Pranešėja konstatavo, jog J. Tumui-Vaižgantui pavyko surinkti gan turtingą eksponatų rinkinį – Rašliavos muziejaus fondai padėjo tvirtą pamatą universiteto rankraščių skyriui. Prisimintinas ir tas faktas, kad  1934-aisiais, praėjus vieneriems metams po rašytojo mirties, VDU bibliotekoje buvo atidarytas Vaižganto muziejus, trys kambariai, į kuriuos, kaip sakė pranešėja, „sukeliavo visas rašytojo turtas: ir minėtas testamente, ir anksčiau atiduotas Rašliavos muziejun“. 1995-aisiais Kauno senamiesčio bute (dabartinis adresas Aleksoto g. 10 – 4), kuriame rašytojas gyveno 1920–1933 metais buvo įsteigtas J. Tumo- Vaižganto memorialinis butas-muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys. Vaižgantas buvo pasirūpinęs savo kambarius nufotografuoti, todėl kaip taikliai pasakė A. Ruseckaitė, „J. Tumo muziejininkystė mums buvo kaip aukso statinė, kai reikėjo kurti jo memorialinį butą - muziejų – užteko tyrinėti fotografijas ir kiek įmanoma tiksliau, autentiškiau, vaižgantiškiau įrengti“. 
Alfas Pakėnas, J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas, konferencijos dalyviams parengė pranešimą „ Adomas Jakštas bara Vaižgantą“. Tokia tema daugeliui buvo netikėta, stebinanti: ar buvo galima barti tokį žmogų – nuoširdžiai dirbusį Lietuvai, aukštaitiškai atvirą, dosnų ir atlaidų visiems? Pranešėjas prisipažino, jog gerai išstudijavus J. Tumo biografiją, aiškėja, jog „visas jo gyvenimas buvo tarsi minų laukas. O tos minos – tai pavydas, pagieža, sustabarėję įsitikinimai, noras pažeminti, išmušti iš kūrybinio darbo vėžių ir suniekinti žmogų, kuris visą gyvenimą savo raštais ir kitokiais darbais teigė aukščiausią grožį, puoselėjo lietuvybę ir tautiškumą“. Amžininkų prisiminimuose Vaižgantas išlikęs kaip nenuorama, nuoširdus, tolerantiškas, didelės ir skaisčios sielos žmogus, daręs malonų įspūdį, mėgęs ne tik bendravimą , bet ir vienumą. Jo charakteris buvęs painus ir sudėtingas. Leisdavo sau viską: nuimti nuo scenos nuobodų poetą, skrupulingai susirinkti honorarus, net garsiai tarti nepageidaujamą žodį teatre Prezidentui. Pasipriešinimas prievartai J. Tumo dvasioje brendo nuo mažens. Savosios laisvės troškimas, jos gynimas išliko visą gyvenimą – niekam nepataikavo. A. Pakėnas pabrėžė, kad „jeigu maištaudavo – tai dėl teisybės, dėl tautinės idėjos. Meilė tiesai, meilė žmogui, ypač mažesniesiems broliams, varguoliams, gėrio ir grožio idėja buvo jo kūrybos pagrindas. Ir aišku – tautos nepriklausomybė, meilė Lietuvai. Ne kartą yra sakęs, kad tarp daugelio kitų dalykų reikia, kad lietuvis mylėtų savo kraštą, savo Lietuvą, kiekvieną šito žodžio raidę ir to žodžio obalsį – dvasią. Būtent dėl to, kad mylėjo Lietuvą, kad puoselėjo lietuvybę ir nepataikavo sulenkėjusiems kunigams, dvasinės vyriausybės buvo kilnojamas po įvairius Žemaitijos užkampius“.
Daug kas yra priekaištavę Vaižgantui dėl vienokių ar kitokių dalykų. Kurso draugas kunigas P. Korzonas skundė jį arkivyskupui J. Skvireckui, kad savo pamoksluose skelbia erezijas, o Šventą Raštą vadina poezija... Žinomi arkivyskupo J. Skvirecko draudimai lankyti teatrą, bendradarbiauti „Kultūros“ žurnale. Etikos profesorius kunigas A. Maliauskas skundė aukštajai dvasininkijai. Prelatas A. Jakštas-Dambrauskas, bičiulis iš jaunystės laikų, vertinęs Vaižganto rašytojo talentą, rašė piktus laiškus apie tai, jog Tumas sutartu laiku šv. Kazimiero draugijai neįteikęs knygos „Ten gera, kur mūsų nėra“ apie išeivių gyvenimą Amerikoje teksto: „Skaičiau Sveiką doru žmogum, geru kunigu, rimtu veikėju, bet dabar iš tikro nebežinau, ką bemanyti. Tokio iš Tamstos šalies apsileidimo, tokio žodžio nelaikymo, tokio tiesiog nesąžiningumo aš net nesitikėjau, bet nei pramanyti negalėjau. Viskas Tamstai svarbu – ir veršiukai, ir paskaitos, ir pienas, ir rinkimai, ir politiški straipsniai – nesvarbu tik duotas žodis Šv. Kaz. D-jai; nesvarbu, kad tuo padarei man tiek nemalonumo; nesvarbu, kad aš turiu vargti, rašinėti į Tamstą laiškus su iškalbinėjimais etc. Ak, kun. Juozai, užmušei manyje paskutinį pasitikėjimą žmonėmis“.
J. Tumui tuomet buvo vienas sunkiausių gyvenimo laikotarpių: mirė mylima sesuo Severija,  neužilgo – ir jos sūnus Kaziukas, jaunas ūkininkaitis, kurį pora mėnesių pats slaugė. Kaip teigė pranešėjas, „matyt, mažai tai rūpėjo  Adomui Jakštui – juk svetima nelaimė. Žymiai brangesni jam buvo į knygos leidybą investuoti pinigai“. Barė Jakštas Vaižgantą ir už tai, kad šis parašęs recenziją apie jauno poeto modernisto S. Šemerio knygą „Granata Krūtinėje“, kuri pačiam Jakštui visai nepriimtina rodėsi...
A. Pakėnas sakė, kad su J. Tumo-Vaižganto įvairiaspalve asmenybe susijusių barimų ir skandalų buvę daug. Bene plačiausiai nuskambėjęs, 1923 m. laikraščiuose aprašytas įvykis Valstybės teatre, kai S. Čiurlionienės spektaklio „Aušros sūnūs“ premjeros metu Vaižgantas pakilo iš savo vietos parteryje ir kreipėsi į vyriausybės ložėje buvusį prezidentą A. Stulginskį, prašydamas iš kalėjimo paleisti A. Smetoną. Dėl šio įvykio J. Tumas-Vaižgantas buvo teisiamas...
Mokytojas ekspertas Marius Mikalajūnas visus sudomino pranešimu „Ar gali Vaižgantas prakalbinti šiandieninį mokinį?“ Žinomo pedagogo nuomone,  „temperamentingas, įžvalgus, supratingas ir tolerantiškas, sąmojingas rašytojas kaip Vaižgantas šiandienos mokiniui gali būti ir įdomus, ir prasmingas. Dažnai nuskambančios mokytojų mintys, kad mokiniams senieji tekstai neįdomūs, neaktualūs, yra abejotini, greičiau negebėjimo apie tuos tekstus kalbėtis su mokiniais maskavimas“. M. Mikalajūnas atkreipė dėmesį į tai, jog J. Tumo-Vaižganto kaip „deimančiukų “ ieškotojo pristatymas mokiniui nėra įgrisusi klišė, o pirmą kartą šį apibūdinimą girdinčiam – įstringantis faktas. Mokytojas įsitikinęs, kad Vaižgantas gali „užkabinti“, jis yra parankus autorius pilietiškumui, kritiškumui, humoro jausmui ugdyti.
Kaip svarbią problemą pranešėjas iškėlė senesniųjų mūsų literatūros tekstų žodyną: jaunimui jau nesuprantami praeities žodžiai, svetimybės, rašytojų tekstai atrodo kaip anachronizmas, todėl galime retoriškai klausti: „kas geriau – ar autentiškas tekstas su klaidomis, nežinomais žodžiais, tekstas, kurį mokiniai daugeliu atveju ne tik atmeta, bet ir ima kratytis lietuvių literatūros, ar truputį redaguotas tekstas – suprantamas ir aiškus, kurio pirminis skaitymas palieka gerą įspūdį?“ Tiesa, vadovėliuose pateikiami gausūs žodynėliai, bet nuolat reikia žvilgčioti ir aiškintis. M. Mikalajūnas teigė, kad jo atliktas eksperimentas su „išverstais“ tekstais pasiteisino: „mokiniai pastebėjo kur kas daugiau dalykų, negu skaitydami originalųjį variantą, nei M. Mažvydas, nei K. Donelaitis jų negąsdino, atvirkščiai, sudomino“.
Pedagogas pranešime akcentavo, jog svarbu atsirinkti, ką mokiniams turime siūlyti skaityti iš J. Tumo-Vaižganto. Pranešėjas sakė, kad į programą sugrąžinta apysaka „Dėdės ir dėdienės“ vėl prikėlė Vaižgantą, svarstė, kokie tekstai dar būtų įdomūs, pateikė rašytojo teksto suvokimo užduotį ir mokinių atsakymų įvertinimą.
VDU MF Teatrologijos katedros lektorė-ekspertė Vitalija Truskauskaitė, priminusi konferencijos dalyviams, jog pats J. Tumas-Vaižgantas mėgęs teatrą, pranešime „Vaižgantas šiuolaikiniame teatre“ analizavo naujausius spektaklius, pastatytus 2012–2014 metais: interpretuota scenoje rašytojo kūryba patenka į šiuolaikinius atminties kontekstus. Komedija „Žemės ar moters“ Kauno Nacionaliniame Dramos teatre, „Dėdžių ir dėdienių“ inscenizacija Vilniaus Mažajame teatre, Rokiškio Liaudies teatre ir Šiaulių dramos teatre inscenizuotas „Nebylys“ konstruoti pagal skirtingas –  mimetinę ir antimimetinę – spektaklio kūrimo strategijas. Jeigu „Žemės ar moters“, „Dėdžių ir dėdienių“, „Nebylio“ pastatymams Rokiškio Liaudies teatre būdingas nuoseklus įvykių pasakojimas, tai „režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Nebylys“ antimimetinė spektaklio vietos įkūnijimo strategija neįpareigoja žiūrovą vienam pasakojimui. Spektaklio vizualinis, žodinis, judesinis, muzikinis audinys audžiamas ne vardan tikrovės paaiškinimo (metapasakojimo). Spektaklyje „Nebylys“ režisierius Jonas Vaitkus žiūrovams suteikia privilegiją tapti spektaklio tikrovės naratyvo bendraautoriais, o jos gaivintojams ir stebėtojams suteikiamas kūrėjų statusas“.
Mokslinės konferencijos „Sugrįžtantis Juozas Tumas-Vaižgantas: nekintanti vertybių hierarchija“ pranešėjai sulaukė daug klausytojų klausimų, pabaigoje įsižiebė įdomi, nuomonių įvairove žaižaruojanti diskusija. Ją gražiai užgesino aktorė Olita Dautartaitė, įtaigiai meniniu žodžiu visus nukėlusi į Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimo laiką.
Visų konferencijos dalyvių laukė dar viena staigmena: Vaižganto 145-osioms gimimo metinėms skirta paroda „Nors ir numirus – aš būsiu!..“, kurioje atspindėti svarbiausi kanauninko, rašytojo gyvenimo bei kūrybos laikotarpiai.
Parodą ir mokslinę konferenciją rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Parengė pavaduotoja muziejininkystei Raminta Antanaitienė,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal