Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
spalio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

VAIŽGANTO ŠVENTĖ USTRONĖJE

Su Juozo Tumo-Vaižganto vardu susiję keli Lietuvos muziejai. Pirmiausia – Kultūros muziejus, kurį Vaižgantas, pradėjęs dirbti tuometiniame Lietuvos universitete 1923 metais įkūrė ir pavadino labai vaižgantiškai – Rašliavos muziejumi. Per šešerius metus Vaižgantas surinko virš 4 tūkstančių eksponatų: rankraščių, autografų, nuotraukų, atsiminimų. Šis muziejus tapo universiteto, 1930 metais pavadinto Vytauto Didžiojo vardu, kultūrinio archyvo pagrindu.
Per Vaižganto mirties metines – 1934 balandžio 29-ąją – VDU trijuose kambariuose buvo atidarytas Vaižganto muziejus, gyvavęs 7 metus. Po 57 metų, 1997 liepos pradžioje, pirmuosius lankytojus pakvietė Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus Aleksoto gatvėje, neseniai atšventęs savo dvidešimtmetį. Čia Vaižgantas gyveno 12 metų ir 4 mėnesius.
Lietuvoje yra dar du muziejai, susiję su Vaižganto vardu: tai Svėdasų krašto muziejus (Vaižganto tėviškėje, Kunigiškių kaime) bei Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus Ustronėje. Ir vienam, ir kitam muziejui šį rudenį sueina 30 metų.
 
Rugsėjo 29-osios dar šiltą, saulėtą rytmetį gera buvo važiuoti Aukštaitijos keliais į tą mistišką kraštą – Ustronę, kuri įsikūrusi šalia Vadaktėlių. Ten tebestovi sena medinė bažnytėlė, kurioje Vaižgantas kunigavo trejetą metų, rūsčiojo vyskupo Mečislovo Paliulionio atkeltas iš Micaičių parapijos. Tada Vaižgantui buvo 33 metai. Lygiai taip pat gera susitikti šviesiai mistiškos sielos šio muziejaus vedėją Audrių Daukšą, kuris čia pradėjo dirbti prieš 20 metų būdamas taip pat 33-jų. Jis čia ne tik muziejaus ekspozicijos atnaujintojas, papildytojas, ekskursijų vedėjas, bet ir senos Vidugirių sodybos atšlaimo pievų šienautojas, medžių prižiūrėtojas. Visas vasaras praleidžia čia, ant Vadaksties kranto (šiemet ji labai patvinusi), iš tikrųjų nuošalioj, ilgesio pilnoj aplinkoj, nuolatos laukdamas svečių ir ekskursijų. Visus pasitinka toli po Vadaksties slėnį sklindančiais armonikos garsais, atsisėdęs ant svirno balkono atbrailos. Kadaise iš pirmo susitikimo pajutau, kaip giliai jis jaučia ir vertina Vaižganto talentą, kaip domisi jo kūryba, kaip sugeba Vaižganto esmę perteikti kitiems. Todėl ir ši šventė – muziejaus 30-mečio ir Vaižganto 148 gimtadienio minėjimas subūrė daugybę Panevėžio krašto žmonių. Buvo ir jaunimo, kurie atvažiavo su dviračiais.
Renginyje dalyvavo Panevėžio kraštą Lietuvos seime atstovaujanti Rasa Juknevičienė, rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Asta Nedveckienė, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejaus darbuotojos. Iš Kauno atvyko Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, kuri kalbėjo apie du prieškario laikų didžiuosius rašytojus, paklojusius pamatą mūsų poezijoje ir prozai – Maironį ir Vaižgantą. Aktorė Olita Dautartaitė, kadaise vaidinusi Dėdienę spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“, nuotaikingai paskaitė Vaižganto prozos bei atsiminimų apie jį. Savo programą, o kartu ir visą renginį aktorė pabaigė gražiu poeto Antano Miškinio, pažinojusio Vaižgantą, ne kartą pabuvojusio jo namuose Aleksoto gatvėje, „Eilėraščiu apie kanauninką Tumą“.

 
Parengė Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas

Visa galerija
Atgal