Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
30
gegužės
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

VAIŽGANTO GLŪDĖJIMAS LIETUVOJ

1.

„Dievo Motinos Gimimo šventė yra ir mano gimimo diena. 1869 metais rugsėjo 8 (20) d. 12 val. nebesamoje Malaišių gryčioje išvydau pasaulį ir štai švenčiu 57-ąsias sukaktuves. Tikriau, reiktų švęsti 20 dieną, kad ne tas D. Motinos šventės supuolimas: a. a. mano Motina čia pat padariusi apžadus, kad šį, dešimtąjį ir paskutinį savo vaiką, o aštuntąjį sūnų, atiduodanti Bažnyčiai. Ji buvo labai dievota ir labai aistringa, tačiau manęs dievotu nepadarė, labai pataikavo, labai lepino, labai manim džiaugės...“, – 1926 m. rugsėjo 8-ąją Juozas Tumas-Vaižgantas rašo laiške Klimams į Paryžių.
Ši diena taip pat ir kunigaikščio Vytauto Didžiojo karūnavimo diena. Dvi datos, kurios buvo svarbios ir artimos Vaižgantui visą gyvenimą: dvylika metų jis kunigavo Mergelės Marijos Ėmimo Dangun bažnyčioje, kurią 1400 metais Nemuno paupyje pastatė Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis. Savo publicistikoje Vaižgantas ne kartą apie jį rašė. Tai buvo rašytojo mylimiausias Lietuvos kunigaikštis.
Svėdasų paslaptingo gražumo kraštas Lietuvai davė žmonių mylimą kunigą ir garsų rašytoją- Juozą Tumą-Vaižgantą. „Gražus tai kraštas, tie pašvenčiai, dainomis apdainuotas, Baranausko pagarsintas, mano svajonė, mano poetiškumo šaltinis. Nuo pat mažens aš negalėdavau sulaikyti širdies plakimo, ligi tik atsitikdavo vykti į pašvenčius. Ir kitų lietuvių nuovokoje Šventoji ne tiek upė, kiek Lietuvos gamtos dvasia, aiškiai jaučiama, įtakinga žmonių būdams, kaip rusų Volga saviškiams“, – atsiminimuose rašė Vaižgantas.
Taigi gražus tas Vaižganto ruduo. Jau 145-asis. Gražus ir amžinas Vaižganto glūdėjimas Lietuvoj. Gražūs ir amžini jo rašto darbai, jo skelbtos ir paties išgyventos tautinės vertybės – tarsi tie rinktieji deimančiukai. Daugybė renginių, skirtų rašytojo jubiliejui, liudija Lietuvos žmonių meilę neužmirštamajam Vaižgantui, mokėjusiam kiekviename žmoguje įžvelgti kažką gražaus, šviesaus, sakiusiam, kad kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą.
Pirmieji Vaižganto jubiliejų paminėjo Birštono žmonės. Rugpjūčio 29 dieną vyko paskutinis Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto „Po žvaigždėtu rugpjūčio dangum. Kameriniai vakarai Birštone 2014“ renginys. Birštono bibliotekos darbuotojos jį paskyrė 145-osioms prozininko, publicisto, literatūros istoriko ir kritiko Juozo Tumo-Vaižganto gimimo metinėms, jo asmenybei, kūrybai, sąlyčiui su Birštonu. Vaižgantas mėgo šį kurortą ir jo apylinkes. Gyvendamas Kaune čia lankydavosi kiekvieną vasarą. Laiškuose Klimams į Paryžių dažnai pasidalindavo įspūdžiais apie poilsį Birštone. Žodžiais tarsi akvarele nutapydavo vieną kitą miestelio vaizdą: „Birštono parko paupio beržų alėja, gale Vytauto „gyvasis vanduo“ – šaltinis, ne šulinys. Gražybė, mokėk tik pastebėti“, – rašo Bronei Klimienei 1925 metais.
Gražią ir saulėtą besibaigiančios vasaros pavakarę Birštono Kurhauze susirinko daugybė žmonių, kurie klausėsi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės įdomaus ir nuotaikingo pasakojimo apie Juozą Tumą – kunigą, rašytoją, politiką, visuomenininką ir, žinoma, kaunietį. Žmogų, kuris buvo pavadintas „Kauno nuotaikų barometru“. Kalbos apie Vaižgantą buvo, anot paties rašytojo, „pavarsinamos“ aktorės Olitos Dautartaitės žaismingai, su humoru skaitomais atsiminimais iš knygos „Neužmirštamas Vaižgantas“, kurią prieš penketą metų išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Neapsieita be Vaižganto „moderninio eiliavimo“ – eilėraštis „Birštonuokimės“ nuskambėjo tarsi geriausia Birštono kurorto reklama, apie kurią Vaižgantas užsimena minėtame laiške Klimams. Birštoniečius sužavėjo dainininko Kazimiero Jakučio aukštaitiškos liūdnokos dainos, paties sukurtos pagal aukštaičių poetų Antano Miškinio, Pauliaus Širvio, Jono Strielkūno eilėraščius. Renginyje dalyvavo ir vakaro svečiams už vaižgantiškų vertybių priminimą dėkojo 1921 metais Vaižganto ir kitų to meto kultūros šviesuolių įkurtos Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyriaus žmonės.

2.

Juozas Tumas-Vaižgantas buvo plačiašakė asmenybė. Ne stiklinė vandens, o visas ežeras. Taip ir norisi jį palyginti su Lietuvos laukų ąžuolu: plati laja, plačiai ir giliai paėjusios šaknys. Sakoma, labai sveika pastovėti po ąžuolu, pasisemti energijos. To paties mums duoda Vaižganto raštai: jo proza ir publicistika. Tik reikia jį skaityti, įsiskverbti į tankų meninį audinį. Bet Vaižgantas buvo ne tik kunigas, rašytojas ir publicistas. Jis buvo įžvalgus politikas, tautai atsidavęs visuomenininkas, Kauno universiteto dėstytojas, muziejininkas ir ... Kauno nuotaikų barometras. Jeigu kas negerai Kaune, negera ir Vaižgantui. Taigi kaip Kaunas gali nepaminėti ir nemylėti to nuo jaunystės baltai pražydusio Vaižganto?... Rugsėjo 20-ąją už Juozą Tumą-Vaižgantą buvo aukojamos Mišios Vytautinėje bažnytėlėje, anot Vinco Mykolaičio-Putino, „Vaižganto mistinės dvasios iškeltoje brangenybėje“. Maironio lietuvių literatūros muziejus visą rugsėjį buvo kupinas Vaižganto dvasios: parengta ir pristatyta Vaižgantui skirta paroda „Nors ir numirus – aš būsiu“. Tą pačią dieną po parodos atidarymo vyko jubiliejaus paminėjimas, kuriame dalyvavo literatūrologė Aurelija Mykolaitytė, aktorius Albinas Budnikas, režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklyje „JAH“ suvaidinęs Vaižgantą. Kaip kadaise Juozą Tumą-Vaižgantą žavėdavo prieškario Kauno garsiųjų solisčių balsai, taip tą vakarą visus nudžiugino ir privertė pakilti dvasia garsioji Kauno primadona Rita Preikšaitė ir jai akomponavusi Beata Vingraitė. Įtaigūs buvo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės, šio vakaro vedėjos Aldonos Ruseckaitės žodžiai apie Vaižgantą, priminusios, kad jis, rašydamas recenzijas apie prieškario laikų operų premjeras, visas solistes vadindavo lakštingalomis. Visi renginio metu patyrė, kad solistė Rita Preikšaitė tikra šių laikų „lakštingala“.
Iš tikro, mes, lietuviai, turime džiaugtis ir didžiuotis turėję tokią didelę ir taurią asmenybę. Anot Vytauto Alanto, „Vaižgantas tebėra ir šiandien mums aktualus daugeliu atžvilgių, o svarbiausia, kad jis savo pavyzdžiu rodė, kaip reikia mylėti, dirbti ir aukotis savo tautai. Jis turėtų būti mums inkaras, už kurio laikydamiesi galėtume sėkmingai išsilaikyti, blaškomi tarptautinių sūkurių.“
Gal todėl toks natūralus ir prasmingas Vaižganto glūdėjimas Lietuvoj...

Parengė J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas,
Zenono Baltrušio nuotraukos

Visa galerija
Atgal