Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
14
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

VAIKAI KŪRĖ KOMIKSUS

4–9 klasių mokinius pakvietėme išbandyti šiuo metu populiarėjantį tarp jaunimo komikso žanrą – pasakoti istorijas paveikslėliais. Kokių sulaukėme pasakojimų? Įvairių – tiek turiniu, tiek forma. Vieni spalvoti, kiti juodai balti, scenų skaičius skiriasi: nuo keturių iki keturiolikos atskirų, nuosekliai išdėstytų paveikslėlių.

Konkurso nugalėtojomis skelbiame šias komiksų kūrėjas: Akvilę Patupaitę (Vievio gimnazija), Emiliją Railaitę ir Nedą Riabkaitę (abi iš A. Martinaičio dailės mokyklos). Sveikiname!

Penktokė Akvilė Patupaitė iš Vievio gimnazijos nupiešė istoriją, pavadintą „Laiminga diena“. Pasakojimą sudaro aštuoni spalvoti paveikslėliai. Tema labai aktuali vaikams – šuniuko paieška gyvūnų prieglaudoje. Tai graži istorija apie du laimingus – mergaitę ir jos namuose apsigyvenusį Havanos bišonų veislės šuniuką Bugį.
A. Martinaičio dailės mokyklos 7–9 klasių moksleiviai pateikė 7 darbus. Labiausiai vykę trys darbai (juos ir apdovanosime). Emilija Railaitė vaizduoja paauglei aktualią skausmingą meilės sceną, kai mergina pamato išdavystę – savo vaikiną, prisipažįstantį meilę kitai... Nusivylusioji nuoskaudą puola malšinti ledais – vieną po kitos porcijas traukia iš šaldytuvo ir po 24 valandų smaližiavimo nurimusi nusprendžia, kad tas vaikinas nelabai ir reikalingas (galima jį pakeisti ledais?)
Septynių dalių juodai baltame, tušinuku ir pieštuku atliktame komikse apie Laimės paukštę bandoma filosofuoti. Prie statulos, laikančios narvelį su balta laimės paukšte, būriuojasi paukščiai. Vienas jų pasiguodžia, kad gera ten narvelyje jai, apsaugotai nuo pasaulio negandų. Toji pasiūlo apsikeisti vietomis... Paskutinėje scenoje narvelyje tupi jau tik paukščio skeletas, dar vis kraujuojančia širdimi. Labai aišku, ką autorius norėjo savo komiksu pasakyti – narve (nelaisvėje) laimingas nebūsi, neverta su niekuo keistis vietomis savo gyvenime ir tikėti, kad laimingi yra tik visi kiti...
Vos keturiais Nedos Robkaitės paveikslėliais išsakytas kūrybingo, maištaujančio vaiko susidūrimas su šiuolaikine mokykla (rožine šmėkla), „užmušančia“ asmenybės individualumą (ir ego – visuose paveikslėliuose nepamirštama ant vaiko marškinėlių „išrašyti“ tą svarbųjį įvardį – „aš“). Pradurtas subliūkšta spalvotą svajonę simbolizuojantis moksleivio nešamas balionas, o Mokykla – triumfuoja. Pankuojančio vaiko (išskutinėti padažyti plaukai, auskaras ausy) išdidintame veiduke nurieda didžiulė ašara... Suprask – nesuprastas, niveliuojamas, negalintis savęs išreikšti ir realizuoti jaunas žmogus šiuolaikinėje pagrindinio mokslo kalvėje.
Preciziškai juodu tušu atliktas komiksas pasakoja apie vaiko norą patirti žaibo poveikį. Paveiktas per televizorių rodomo filmo, berniukas kiša močiutės paliktą virbalą į rozetę, patiria „įkrovą“ ir įgauna nepaprastų galių... Skrieja virš miesto, rauna medžius, mėgaujasi didžiule energija, kuri vėliau išsisklaido lyg sapnas nubudus. „Tai čia buvo tik sapnas?“ Ar visgi jis atsibudo po komos ligoninėje? – tai lieka nuspręsti mums patiems.
Nustebino (ir nuliūdino), kad pusės Maironio LIETUVIŲ literatūros muziejaus padaliniui atsiųstų komiksų kalba – ANGLŲ kalba (kitąsyk skelbiant konkursus teks papildomai informuoti ir prašyti, kad Lietuvoje vaikai rašytų lietuviškai!) Kai kuriuose sunkiau suvokti esmę, ką autorius norėjo pasakyti (gal tik mums – kitos generacijos vertintojoms). Gan meniškas darbas (autorius nepasirašė) „Monopoly man“ leidžia miglotai spėti, ką balsuojantis žmogus renkasi pabraukti biuletenyje. Radvilės Sarapinaitės komikse nelabai daug angliško teksto, pasakojama apie vaiką, einantį mišku, susitinkantį vilką, paskui verkiantį, o vėliau suvokiantį , kad pavojus buvo netikras (?) Paskutinis labai ryškus komiksas turi vos porą piešinių, kituose paveikslėlių langeliuose išdidinti kaligrafiški žodžiai: „ZOOM“, „BOOM“, „HUH?!“, „ZAP“, POW!“ – jo prasmės, užkoduotos autoriaus Luko Šadausko, nepavyko iššifruoti, paklausinėsime ateinančių mūsų lankytojų – vaikų, gal jie paaiškins...
Manome, kad šis – komiksų žanras – dar nelabai įprastas, bet turintis vertę greitėjančiame pasaulyje, kai ilgai knygai skaityti neužtenka ne tik laiko, bet ir kantrybės. Tad manome, tegu vaikai skaito (ir kuria) bent tiek (nevarginančius kaip knyga komiksus). Tačiau visgi skaito. Komiksų kūrimas moko nuoseklumo, aštrios temos aktualizavimo, žodžio koncentracijos ir taupumo.

Vaikų literatūros muziejaus muziejininkė Vilma Petrikienė

Visa galerija
Atgal