Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
20
lapkričio
2019

TĖVYNĖS ILGESIO IR MEILĖS DAINIUS

Vasario pabaigoje Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame bute-muziejuje paminėtas išeivijos poeto Juozo Krumino 105-asis gimtadienis. Tai spalvinga, unikali asmenybė, gaivaus talento poetas, žvelgęs į pasaulį su meile ir nuostaba. Tikro romantiko akimis. Deja, neilgai, nes jaunas, vos įpusėjęs 37-uosius metus, mirė džiova (1951. 06. 01) Edmundstalyje (Šiaurės Vokietija), kur nuo 1944 metų vasaros nelengvai leido emigranto nežinomybės ir ilgesio persmelktus metus, rašė nostalgijos kupinus eilėraščius. Į tradicinį literatūrinį rytmetį susirinko gausus kauniečių – poeto talento gerbėjų – būrys.
J. Kruminas gimė 1914 m. sausio 26 dieną Palionės kaime, šalia Bagaslaviškio bažnytkaimio (Širvintų r.). Netoliese ir Šeiniūnų kaimas – garsaus rašytojo Igno Šeiniaus tėviškė. Poeto kraštietis, įdomaus likimo žmogus, kultūros šviesuolis Kazimieras Skebėra, dar niekur nepublikuotuose atsiminimuose apie J. Kruminą (jie saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje) rašo, kad „Juozo Krumino atėjimas į šį pasaulį labai brangiai kainavo – pagimdžiusi sūnų, motina ligoninėje ir mirė. Liko jis našlaitis... O gimė smulkutis ir netikutis. Parsivežęs tėvas pasižiūrėjo ir pagalvojo: negyvens.“ Apie tai pats poetas vėliau rašė eilėraštyje „Vieno ryto nuotaikos“, sukurtame vasarojant tėviškėje:
Kai gimė jis – žiema žydėjo tykiai.
Tylėjo šaltis kurtumu akmens.
Iš krikšto vežė. Ir pusny paliko.
Ir netikėjo, kad jisai gyvens.
Juzulis, taip jį visi vadino, augo uždaras, nemėgo žaisti su bendraamžiais – netgi su broliais ir sesute. Daugiausia kur nors įlindęs tūnodavo vienas. Sode, tarp serbentų krūmų ar avietyne. Bet ten jį surasdavo. Tada jis pradėjo slėptis ajeruose, kurie buvo aplink kūdrą išvešėję lyg miškas. Kai paklausdavo, kodėl slepiasi ajeruose, nes ten drėgna ir šlapia, atsakydavo: „Man patinka žalių varlių muzika. Kartais matau, kaip jos kurkia. Ir labai gražu...“ – rašo K. Skebėra, gyvenęs šalia Bagaslaviškio ir J. Kruminą pažinojęs dar vaikystėje.
Paaugęs Juzulis, gležnutis, išblyškusio veidelio, ryškiai mėlynų akių, juodaplaukis berniukas, pradėjo lankyti netoliese esančią Bagaslaviškio pradžios mokyklą. Kai ją baigė, tėvas išvežė mokytis į Ukmergės gimnaziją, kur parašė pirmuosius eilėraščius ir prozos kūrinėlius. Ukmergėje ne tik mokėsi ir pradėjo kūrybinį kelią, bet ir brendo kaip asmenybė, rinkosi gyvenimo kelią. Vėliau gyveno Kaune. 1937 m. pradėjo bendradarbiauti „Karyje“, „Savaitėje“ ir „Naujojoje Romuvoje“. Šio kultūros gyvenimo žurnalo steigėjas ir redaktorius Juozas Keliuotis, jau daug vėliau rašydamas savo atsiminimus, J. Kruminą mini kaip talentingą ir perspektyvų poetą, tikrą lyriką.
Prieš karą Lietuvoje J. Kruminas išleido du eilėraščių rinkinius: „Eksperimentai“ (1939 m. kartu su Danu Pumpučiu) ir „Kibirkštys naktį“ (1940 m.). Kartu su žmona, jau prieškaryje žinoma rašytoja Nele Mazalaite (1907–1993), 1944 m. liepos mėnesį pasitraukęs į Vakarus, gyveno Haffkruge. Tačiau liga, kuria jau sirgo Lietuvoje, aštrėjo. Poetas ilgus mėnesius praleisdavo džiovininkų sanatorijoje Edmundstalyje, netoliese didelės lietuvių Spakenbergo stovyklos. Kiek sustiprėjus sveikatai (Nelė Mazalaitė jau buvo išvykusi į Ameriką), kurį laiką lietuviškoje gimnazijoje dirbo mokytoju, redagavo almanachą „Baltija“, literatūrinį žurnalą „Gintaras“. Ir visą laiką rašė eilėraščius, prozą – J. Kruminą lydėjo nuolatinis kūrybos troškulys. Tačiau netrukus liga labai paaštrėjo, ir poetas vėl buvo sugrąžintas į Edmundstalio sanatoriją, kur 1951 m. vasaros pirmąją dieną mirė. Mirė jausdamasis vienišas ir paliktas „šiurkščiam likimui“. Palaidotas Spakenbergo pabaltiečių kapinėse, lietuvių skyriuje. Ant poeto kapo pastatytas kuklus paminklas, o jame iškaltos dvi eilutės iš prieš mirtį parašyto eilėraščio:
                                             Skrenda paukščiai, ir debesys eina,
                                             Tiktai tu nepareisi namo.
Išeivijoje J. Kruminas išleido dar dvi knygas: baladžių rinkinį „Sugrįžimo laivas“ (1946) ir apysaką „Naktis viršum širdies“ (1951). Praėjus dvylikai metų po poeto mirties, „Nidos“ leidykla Londone išleido paskutiniąją iki šiol spausdintą J. Krumino knygą – romaną „Šeštasis medis“.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomas gausus J. Krumino rankraštinis palikimas.
                                          

Parengė J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas. 

Visa galerija
Atgal