Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
17
gruodžio
2017
Paslaugų kainos
Paslaugų užsakymas
Darbo laikas: II–VI 9.00–17.00

TEGUL KELIA VĖJAI IR POEZIJA

Kasmet gamtos budimo ir vešėjimo apsuptyje vykstantis „Poezijos pavasaris“ turi tokias ilgalaikias, svarias tradicijas, kurios šiandien išsidriekę į tolimiausius Lietuvos pakraščius ir įvairiausio žanro renginius. Palemone, Salomėjos Nėries memorialiniame muziejuje, jis atranda sąsajų su dar 1930 m. įvykusiu pirmuoju lietuvių moterų rašytojų vakaru Kaune, kuriame buvo atsigręžta būtent į jų kūrybą ir akcentuota jos svarba. Muziejuje rašančios moterys savo poeziją pavasariais renkasi skaityti nuo 1999 m., ir tai neabejotinai reiškia laiko išbandytą kasmetinę susitikimų seką, svarbią tiek joms pačioms, tiek klausytojams. Kai kurios poetės – Dovilė Zelčiūtė, Aldona Ruseckaitė, Daiva Čepauskaitė – prisimena net pirmąjį susitikimą, kurį dar ženklino intriga ir smalsumas. Muziejuje surengtoje parodoje „Šviesūs skaidrūs atminimai“ apie renginius Palemone randame ir tą vakarą užfiksuotų akimirkų dabar jau sunkiai atpažįstamoje, pakitusioje muziejaus erdėje su tam laikui būdinga atmosfera.
Dabar susitikimuose daugiau atpažinimo jausmo, jaukumo kasmet aplankant ypatingą Salomėjos Nėries erdvę, vėl sveikinantis su jos namų dvasia. Be minėtų poečių gegužės 16 d. popietėje „Tegu vėjai mane kelia...“ eiles skaitė Eglė Perednytė, Lina Navickaitė, Enrika Striogaitė, Irna Labokė, Zita Gaižauskaitė, Zenė Sadauskaitė. Ir toks skirtingų rašytojų susibūrimas lėmė be galo platų poetinės kalbos diapazoną – nuo visiškai abstrakčių dvasinių, ezoterinių tolių ir siekio išnykti juose iki buitinės kasdienybės realijų, kuriose slepiasi šiandienos gyvenimiškos patirties skauduliai. Valanda, kurios metu skamba skirtingų rašytojų kūryba, visada sukrinta į savitą, tik tam kartui, tam susibūrimui lemtą mozaiką. Jos nebeįmanoma pakartoti niekur niekados. Ir nors šį kartą ta valanda buvo kiek liūdesinga, kartkartėm gal net šaižiai verianti, būtent tokios veikiausiai reikėjo į popietę susirinkusiųjų širdims atverti. Kaip ir skaidraus kanklių skambėjimo, varijavusio nuo liaudies dainai būdingų tonų iki visiškai šiuolaikinio skambesio, kurį klausytojams dovanojo Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos moksleivės – kanklininkės: Gabija Tatlauskaitė, Emilija Karaliūtė, Anė Lažauninkaitė ir vokalistė Taurinta Klesevičiūtė.
Kartais tradicija gali žymėti nusistovėjusią tvarką, nuobodžią monotoniją, tačiau būna, kai ji panaši į kasmet pražystančios obels stebėjimą. Žinai, kada jo laukti, kokiais žiedais apsipils medis, tačiau vis tiek džiaugsmingai stebiesi nuolat besikartojančiu stebuklu. Būna ir tokių susitikimų – kasmet, tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje... ir vėl iš naujo laukiamų.
 

Parengė S. Nėries memorialinio muziejaus muziejininkė Audronė Meškauskaitė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal