Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
23
gegužės
2018

TALENTAS, TAI KIBIRKŠTIS – GAUTA IŠ DIEVO

Maironio lietuvių literatūros muziejuje rengiami rašytojų kūrybos vakarai, knygų sutiktuvės, tačiau balandžio 14 dieną Kauno miesto šviesuomenė ir svečiai buvo pakviesti į muzikinę premjerą. Maironio svetainėje pirmą kartą skambėjo žymaus vargonininko, religinės muzikos kūrėjo, improvizatoriaus, vargonų meistro Pranciškaus Beinariaus (1921–2007) fortepijonui sukurta muzika. Šis vardas plačiai žinomas Lietuvoje, tačiau net ir artimiausi giminaičiai nežinojo apie jo sukurtus opusus fortepijonui. Kūrinių natos buvo perduotos profesionaliam muzikui Andriui Vasiliauskui su prašymu – prikelti jas gyvenimui. Po daugelio metų pastarojo iniciatyva ir buvo surengtas muzikos šviesuolio P. Beinariaus atminimo vakaras. A. Vasiliauskas virtuoziškai atliko jam maestro patikėtus kūrinius: „Tribalsė invencija“, „Fuga“, „Variacijos“ ir „Sonata“. Muzikinę programą papildė P. Beinariaus artimieji: Kauno Valstybinio teatro solistas Martynas Beinaris su žmona Skaiste, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Robertas Beinaris. Maestro sūnus Arnoldas ne tik entuziastingai, emocingai kalbėjo apie savo tėvą, dalijosi prisiminimais, bet ir skaitė ištraukas iš jo dienoraštinių užrašų.
P. Beinaris gimė 1921 metais, spalio 1 d. Tauragės apskrityje, Eržvilko valsčiuje, Sarapiniškių kaime. Tėvas garsėjo kriaučiaus amatu, o gražiabalsė motina augino ketvertą vaikų: Joną, dukras – Zuzaną ir Valeriją bei pagranduką – Pranciškų. Vaikai paveldėjo iš mamos tobulą klausą, tad tiek vyresnėlis, tiek jaunėlis žengė muzikų keliais. Jonas vargonavimo meno mokėsi pas mamos sesers vyrą Izidorių Saboną, o Pranciškus, „nusižiūrėdamas nuo brolio“, mokėsi savarankiškai. A. Beinaris pasakojo, kad tėvas būdamas septynerių metų bandė atkartoti bažnyčioje girdėtus kūrinius, vėliau išmoko giedoti Marijos valandas, gedulingas Šv. Mišias. Pirmasis muzikos mokytojas buvo Vladas Zigmantas, o iš brolio Jono išmoko vargonuoti, todėl dažnai pavaduodavo dėdę Izidorių bažnyčioje. Tikrasis muzikos kelias prasidėjo 1938 m., kai Pranciškus buvo pakviestas dirbti brolio padėjėju Žeimelyje. Čia susipažino su būsimu kompozitoriumi Juliumi Juzeliūnu, kuris suvaidino ypatingą vaidmenį jo gyvenime. Taip 1939 m. rudenį prasidėjo dainavimo ir vargonų studijos Šiaulių muzikos mokykloje. Besimokant šioje mokykloje P. Beinaris vargonavo rytinėse pamaldose Šv. Jurgio bažnyčioje, vėliau Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje. J. Juzeliūno raginamas ne tik gilinosi į muzikos mokslą, bet ir pasinėrė į kūrybą. Pirmosios parašytos giesmės – „Iš nusvirusių šakelių “, „Gegužio Marijai “, „Štai Ji, paskendusi skausmuos “, „Tėve mūsų “, „Po kryžiumi“ ir kt. 1942 metais Jėzuitų bažnyčios choras, diriguojant J. Gaideliui, atliko jaunojo kompozitoriaus giesmes ir dainas „Pieta “, „Gulbinėliai “, „Vai žydi darželis “, „Ak, neklauski.“ Prasidėjus karui Šiaulių muzikos mokykla, kaip ir daugelis mokslo institucijų, buvo uždaryta. Tad P. Beinaris grįžo į tėviškę ir vargonavo bažnyčioje. Po karo tęsė mokslus Kauno muzikos mokykloje, kurią su pagyrimu baigė. Šioje mokykloje anuomet dėstė žymūs profesoriai, profesionalūs dėstytojai: profesorius J. Gruodis, A. Sodeika, Z. Naujalytė, N. Martikonis, A. Račiūnas ir kt. Jauną studentą kartkartėmis kviesdavo pagroti į Katedrą, o nuo 1948 m. gegužės pirmos dienos jis oficialiai perėmė vargonininko pareigas. Gūdžiais sovietiniais metais, kai buvo suniokota ir uždaryta dauguma vienuolynų ir bažnyčių, Kauno arkikatedra tapo savotišku religiniu centru. Čia P. Beinaris subūrė stiprų profesionalų chorą. Tai buvo daugiau nei balso charizma apdovanoti žmonės, – tai buvo žmonės, mylintys Dievą, Tėvynę ir artimą, tai buvo žmonės, trokštantys išsivaduoti iš sovietinės priespaudos, siekiantys laisvės. Toks buvo ir jų vadovas P. Beinaris. Jis ieškojo ir pats kūrė širdį virpinančias jautriausias giesmes. Anuomet choristų tarpe buvo būsimasis vyskupas Juozas Preikšas, kunigai Antanas Žukauskas, Kleopas Jakaitis ir daugelis vėliau tapusių žymiais dainininkais. P. Beinariui likimas atsiuntė ypatingą žmogų – artimą, jį atjaučiantį, ir suprantantį žmogų – Danguolę Stefaniją Bereckaitę, kurios balsas užburdavo ne vieną jos besiklausiantį. Solistę švelniai praminė Katedros lakštingala. Jauniesiems susituokus, Danguolė paskyrė gyvenimą šeimai: vyrui tapo mūza, įkvėpėja, drauge, patarėja; vaikams buvo rūpestinga ir mylinti mama. Danguolės ir Pranciškaus Beinarių šeima išaugino penkis vaikus: Robertą, Arnoldą, Aretą, Danguolę ir Pranciškų. Trys iš jų – Arnoldas (birbynininkas), Areta (pianistė) ir Danguolė (chorvedė-vargonininkė) – seka tėvų pėdomis, o taip pat ir anūkų būrys pašventė gyvenimą muzikai, menui: Robertas (obojistas), Karolina ir Klementina (smuikininkės). Visi mokosi, siekia tobulumo ir profesionalumo.
P. Beinaris, pasižymėjęs mokytojo talentu, paliko ryškius pėdsakus daugelio choristų širdyje, ne tik ugdė jų muzikinę pajautą, bet ir formavo stiprius charakterius. Nuolat pabrėždavo, kad tik sunkiu darbu galima pasiekti puikių rezultatų. Jis sakydavo, kad „choristas, kaip alpinistas, nepaisydamas sunkumų, turi lipti aukštyn.“ Su didžiausia atida rinko repertuarą, kad tais gūdžiais laikais giesmė suvirpintų, sujaudintų širdies gelmes. Choras giedojo ne tik J. Naujalio, Č. Sasnausko ir kitų lietuvių kompozitorių, bet ir užsienio klasikų – Haidno, Hendelio, Mocarto, Bethoveno, Šuberto, Dvoržako, Palestrinos ir kitų kūrinius bei Šv. Mišias. Sūnus Arnoldas pasakojo, kad anais, sovietiniais laikais, kai Lietuvoje vyko partizaninis karas, Katedros skliautus suvirpindavo įstabios giesmės, Šv. Mišios. 1953 metų Verbų sekmadienį įvyko didelis koncertas, su operos solistais buvo atlikta D. Rosinio „Stabat Mater“. 1954 metais įvyko dviejų dalių religinės muzikos koncertas, atliktos J. Naujalio giesmės, P. Beinario „Kristus ir Jeruzalės moterys“, L. van Bethoveno oratorija „Kristus Alyvų kalne“. 1955 metais atlikta T. Diubua oratorija „Septyni Kristaus žodžiai“. 1956 metais atliktas kitas stambus kūrinys – J. Haidno oratorija „Pasaulio sukūrimas“. Į lietuvių kalbą P. Beinaris išvertė G. Verdi „Regiem“, pakoregavo G. F. Händelio oratorijos „Mesijas“ S. Santvaro vertimą.
P. Beinario dienotvarkė buvo pripildyta darbais ir darbeliais: dėstė Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje, tačiau buvo įskųstas, kad vargonauja bažnyčioje, ir dėl to atleistas. Vėliau gavo koncertmeisterio vietą Muzikiniame teatre, dirbo Kauno rajono „Medicinos darbuotojų profsąjungos klubo“ ansamblyje, vadovavo Pažaislio ligoninės darbuotojų chorui. Tačiau didžiausią duoklę atidavė savo numylėtam kūdikiui – vargonams: nuo 1965 m. iki 1991 m. buvo Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Vitražo ir skulptūros galerijos vargonų derintoju. Turėdamas absoliučią muzikinę klausą, vargonininko darbo įgūdžius ir neregėtą darbštumą, P. Beinaris ne tik derino, bet ir remontavo Šiluvos, Linkuvos, Biržų, Rokiškio, Dotnuvos, Kėdainių, Zarasų, Garliavos ir kitų miestų bažnyčių vargonus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 m. liepos 22 d. buvo atkurta „Katalikų Bažnyčios vargonininkų draugija“, kurios konsultantu tapo P. Beinaris.
Darbai ir kūryba ėjo lygiagrečiai: širdyje rikiavosi gaidos, glaudėsi viena prie kitos, persipynusios, išsiliedamos į muzikinius opusus. Jis sukūrė „Mišias C-dur“ (1966), „Mišias Es-dur“, jos buvo atitinkamai pakeistos ir dar sukurtos naujos lietuviškos Mišios, „Requiem“ ir kitos. P. Beinariaus muzikinėje kraitelėje yra kalėdinių, velykinių, skirtų Marijai ir kitų giesmių. Reikia pastebėti, kad daugelis jų ir šiandien skamba Lietuvos bažnyčiose. Popiežiui Jonui Pauliui II lankantis Kaune, Santakoje buvo giedamos „Ecce Socerdos Magnus“, „Aleliuja“ ir „Viešpatie, pasigailėk“.
Arnoldas, kalbėdamas apie savo tėvą, išryškino jo gyvenimo esmę – tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Cituojamose ištraukose iš laiškų žmonai ir dienoraščių vėrėsi jo saulėta, taiki, Šv. Pranciškaus pasaulėjauta, pasaulėvaizdis. Tarsi iš mozaikos gabalėlių susidėliojo šviesus menininko, siekiančio palikti žemėje dvasinius turtus, kurie taurintų ir tobulintų pasaulį, paveikslas. „Jei būsiu menininku, prabilęs į žmonių širdis, jausiu atlikęs pareigą“ – rašė jis dienoraštyje. „Nustosiu kūrybos – sudžiūsiu beprasmybėje.“ Pats tobulėjo, daug skaitė, domėjosi pasauline muzika. „Talentas, tai kibirkštis – gauta iš Dievo. Kuo kalta ugnis, jeigu ji neprižiūrima... užgęsta...“ Šalinosi triukšmingos vienadienės muzikos, kitaip sakant, to, kas sukelia chaosą, destrukciją. Tik per tylą ir tyloje gali atrasti didžiausius lobius – gyvenimo prasmę. „Širdžiai reikia širdies ir artimo“; „Gera muzika – tai auksas.“
P. Beinaris paliko ryškius, neišdildomus pėdsakus muzikos pasaulyje, kūręs bažnytinę muziką slogiais okupacijos metais, sukūrė daugiau nei 220 giesmių ir 18 transkripcijų. Jo muzika ir dabar džiugina mūsų širdis.
Fortepijonistas Andrius Vasiliauskas, įvykdęs duotą P. Beinariui pažadą, džiaugėsi, kad ši muzika išėjo į pasaulį Maironio svetainėje. Jis dėkojo likimui už šį talentingą žmogų, dėkojo už jam parodytą pasitikėjimą: „tikiu, kad, laikui bėgant, vėl atsiras ir kitų progų pasisemti įkvėpimo praėjusių laikų ir tėvų, kurių jausmai buvo daug tikresni už mūsų, prisiminimų dvasia dvelkiančios Kauno Rotušės aikštės aplinkoje.“

 
Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė,
nuotraukos Zenono Baltrušio

Visa galerija
Atgal