Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
sausio
2021

ŠVENTES ŠVĘSK: STASYS ANGLICKIS

Vis arčiau ir arčiau Kalėdos – gražiausia žiemos, o kai kam gal ir visų metų šventė. Nesvarbu, kad tikriausiai visi turėsime likti namuose – džiaugtis ir švęsti niekas netrukdo. Pasikabinkime ryškiausiai šviečiančią girliandą, pripildykime namus imbierinių meduolių kvapo ir su kavos ar arbatos puodeliu pasmalsaukime, kokias šventes mėgo minėti mūsų rašytojai? Kalbėsime apie keleto jų mėgiamus ritualus, nebūtinai kalėdinius, nes kiekvienas turime sau svarbią šventę, o gal tiesiog mėgstame švęsti gyvenimą?
Pirmasis, pro kurio langus dirstelsime į vaišių stalą – poetas Stasys Anglickis. Muziejininkai baigia rengti jam skirtą virtualią parodą, išsamiau supažindinsiančią su rašytojo gyvenimo faktais, o jos belaukiant kviečiame paskaityti, kaip ir kokias šventes minėdavo Anglickių šeima.
Svarbiausia asmeninė šventė Stasiui (tikrasis vardas – Stanislovas) buvo jo vardinės. Iš dukters Jolantos Anglickaitės-Šleževičienės atsiminimų aiškėja, kad, nors šeimoje per Jonines buvo minimas mamos Janinos vardadienis, būtent Stanislovinės, švęstos atšilus orams, tapdavo tuo traukos į Šiaulių rajone esančią Olesinės sodybą centru. Mokytoją ir poetą S. Anglickį aplankydavo kolegos ir giminės. Mama žinodavo apie užgriūsiančius svečius, iš anksto tam ruošdavosi, apgalvodavo vaišių stalą. Iki pat 1960-ųjų sodyboje nebuvo elektros, tad neturėjo Anglickiai ir šaldytuvo. Maistą tekdavo ruošti tą pačią dieną. Prieš tai dar tekdavo susipirkti produktus, kas irgi nebuvo taip paprasta, kaip šiomis dienomis... „Baltus, aukštos kokybės miltus dažniausiai pirkdavom iš spekuliantų, kurie didelius kiekius prekių gabendavo iš Rygos. Daug ką pirkdavom Kuršėnų turguje, jei ko negaudavom – Šiauliuose /.../. Kulinarijos gaminių parduotuvėse nebuvo. Kiekviena šeima pagal savo sugebėjimus pasiruošdavo šventėms vaišes“, – užrašyti dukters Jolantos atsiminimai. Stasinėms mama iškepdavo ne vieną, o tris ar keturis tortus, naudodamasi dar iš savo mamos paveldėta receptų knygele. Stalas buvo puošiamas gėlėmis, jomis slapčia išpuošiama ir varduvininko kėdė. Mokyklos kolegos atvykdavo su sunkvežimiu... Prieš sėsdami prie stalo apeidavo gražiausias sodybos vieteles, juokaudavo, kvailiodavo, o vaikams būdavo smagu pamatyti tokius atsipalaidavusius mokytojus. Susėdę ne tik vaišindavosi, bet ir dainuodavo, rengdavo dainų konkursus, o vėliau kildavo ir pašokti. Vidurnaktį varduvininką svečiai vėl sveikindavo ir kilnodavo sėdintį ant išpuoštosios kėdės.
Į šventę atvykdavo ir giminių, visada apsilankydavo iš tremties grįžęs brolis Petras su šeima. Stasys pasakydavo padėkos kalbą susirinkusiesiems, kartais paskaitydavo savo eilėraščių. Žmona puikiai skambino pianinu, kuris kaip tik stovėjo didžiajame kambaryje. Kartais pasirodydavo ir vietiniai muzikantai.
Ilgainiui Stasinės virto šeimos švente. Net Anglickiams persikėlus gyventi į Vilnių, šeima tėvelio vardinių proga visuomet susirinkdavo, dažnai vykdavo į sodą Salininkuose.
Laikydamiesi tradicijų, Anglickiai minėdavo ir šv. Kalėdas, Velykas, nors tuo metu tokios šventės turėjo būti pasitinkamos beveik slapta. Kepdavo namuose kūčiukus, kurių reikšmę anūkei Linai yra aiškinęs taip: kūčiukas – tai Saulė, o jame esantis aguonos grūdas – tai mūsų žemė. Iš miško parnešdavo eglutę, kurią puošdavo valgomais „žaisliukais“. Vaikams smagu būdavo tuos „žaisliukus“ vis po truputį mažinti.
Per Velykas S. Anglickis prisijungdavo ir prie kiaušinių dažymo. Jo margučiai  išsiskirdavo stambiais raštais ir ornamentais.   
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

Visa galerija
Atgal