Maironio lietuvių literatūros muziejus
  • Versija neįgaliesiems
  • Versija neįgaliesiems
19
sausio
2021

ŠVENTES ŠVĘSK: PETRAS VENCLOVAS

Kaip ir S. Anglickių šeimoje, iš vaikystės Petras Venclovas turbūt ryškiausiai atsimena bendravardžio tėvo vardines. Šeima gyveno vienkiemyje Biržų rajone, tėvas buvo išrinktas kolūkio pirmininku, taigi – svarbi figūra. Per vardines iš kaimo visuomet ateidavo sveikintojų būrys ir slapčia prie durų prikaldavo išpuoštą vainiką. Motina svečius nujausdavo, tad išėjusi vadindavo visus į vidų. Ir Petrui, ir kitiems vaikams labai patikdavo žiūrėti, kaip suaugusieji švenčia. Gal todėl nuo vaikystės išlikę, kad vardo diena yra svarbesnė šventė nei gimimo. Ir dabar gimtadienius šeimos rate mini tik kas penkmetį – jubiliejinius. Tiesa, nevyksta didelės šventės ir Petrinių proga, tačiau ir neužsimirštama. Jau daugelį metų Petras su žmona Gražina vis taiko paatostogauti kaip tik birželio pabaigoje ir savo vardines sutikti vis kitoje šalyje ar naujoje vietoje. Tiesa, šiais metais ilgametę tradiciją nutraukė virusas, bet  lieka tikėtis, kad tai buvo tik trumpa pertrauka ir gal kitais metais varduvininkas vėl galės kažkur saugiai išvykti ir, kaip įprasta, pakelti vieną proginį alaus bokalą. Šiaip alkoholio nevartojantis P. Venclovas vardinių proga leidžia sau pasielgti kitaip nei įpratęs. Lietuvoje likę vaikai taip pat nepamiršta tėvo šventės, visuomet paskambina, pasveikina telefonu.
Rašytojas – ne vienintelis, kurio vardinės prisimenamos. Su metais vis mažėjant švenčių, susitikimų, Venclovų giminė kasmet turi progą susitikti – jie sveikina Petro seserį Oną vardinių proga. Visi stengiasi nuvažiuoti į Šiaulius, susitikti vieni su kitais.
Šv. Kalėdas ar Velykas  Venclovai vis dažniau pasitinka žmonos Gražinos šeimoje. Nors romanais apie partizanus išgarsėjęs autorius nelaiko savęs labai religingu, šios šventės vaikystės namuose visuomet būdavo svarbios. Gyvenimas vienkiemyje, atokiau nuo pašalinių akių leisdavo Venclovams susėsti prie Kūčių stalo, žinoma, dėl saugumo užsitraukus užuolaidas. Mama kepdavo baltą ragaišį, ruošdavo visus tradicinius patiekalus: virdavo avižinį kisielių, grybus. Silkė ant stalo būdavo tik tuomet, jei pavykdavo jos nusipirkti. Tėvas Petras ir senelis Jonas vaišindavosi naminiu, pačių darytu alumi, kurio paragaudavo ir moterys. Prieš sėdant prie stalo Petro tėvas paprastai iškūrendavo pirtį, tad vakare, po darbų, reikėdavo spėti ne tik stalą paruošti, bet ir švariai nusiprausti. Tuomet ateidavo seneliai, atsinešdami obuolių ir kitų lauktuvių. Vietoje eglutės puošdavo iš miško parsineštą šaką. Prie šventinių patiekalų ruošos būsimasis rašytojas neprisidėdavo, tačiau po vakarienės padėdavo ir stalą nurinkti, ir indus išplauti. Kitą dieną vaikai išeidavo į mokyklą, nes žiemos atostogos prasidėdavo tik po Naujųjų metų: taip buvo stengiamasi sumažinti „nesusipratėlių“ skaičių.
Ne tik per vakarienę tekdavo slėptis nuo pašalinių akių, bet ir visą dieną išdėlioti taip, kad visur suspėtum. Tėvai į bažnyčią eidavo klausytis ankstyvųjų mišių, kurios buvo laikomos 6 val. ryto. Vaikų į bažnyčią nesivesdavo – jie juk turėdavo kulniuoti mokytis. Jau iš vėlesnių, studijų laikų, P. Venclovas prisimena, kad universitete Kalėdų dienomis reikėdavo laikyti svarbias įskaitas, tad studentams tai buvo įtemptas metas, tekdavo sėdėti prie užrašų ir knygų, o ne prie  šventinio stalo.
Naujųjų metų namuose nebešvęsdavo. Tiesa, būtent tada prasidėdavo oficialūs šventimai, mokykloje vykdavo karnavalai, bet Venclovai Naujuosius pasitikdavo ramiai, be ypatingo entuziazmo ar džiūgavimų.

 Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė

 
 

Visa galerija
Atgal